A.Kurilovas kiekvieną dieną po kelis kartus atveria balandinės tarp Naugarduko ir Birželio 23-iosios gatvių duris. Balandžius jis augina nuo šešerių metų.
Anksčiau 67 metų vilnietis turėjo pagalbininką, tačiau jam pasiligojus visus darbus tenka atlikti pačiam.
Tai ne tik lesinti balandžius, bet ir iškuopti balandinę, gydyti paukščius. A.Kurilovas prisipažino, kad iš balandžių auginimo jokios naudos, vien tik išlaidos. Tačiau savo pomėgio vyras nežada atsisakyti.
Reikia keturių maišų grūdų
Anksčiau A.Kurilovo balandinė buvo Senamiestyje, dabar – kitoje vietoje, bet taip pat miesto centre.
Beje, augindamas balandžius ne tik nė dienai negali atsitraukti nuo balandinės – tai ir išlaidos kiekvieną mėnesį. Tarkim, A.Kurilovas aštuoniasdešimčiai balandžių per mėnesį sulesina po keturis maišus grūdų.
„Vyresni balandžiai palesa, jauniklius pamaitina ir vėl lesti prašo“, – šypsojosi balandžių augintojas. Jam vienas malonumas stebėti, kaip balandžiai tėvai maitina jauniklius.
Be to, balandžiams Aleksandras kelis kartus per metus nuperka vaistų, kad jie nesusirgtų rimtomis ligomis: „Reikia į medį pabelsti, kad balandžiai nesusirgtų salmonelioze, kuri jiems labai pavojinga.“
Net mieste tyko plėšrūnai
Anksčiau Aleksandras dar šiek tiek užsidirbdavo siūlydamas baltus balandžius jaunavedžiams, tačiau jau seniai to nedaro.
Nors prie Santuokų rūmų tokiu verslu besiverčiantys balandžių augintojai tikina, kad visi paukščiai sugrįžta į balandines, A.Kurilovas tuo netiki.
Kai kurie, neradę namų, suka ratus po Vilnių, patenka į nagus plėšrūnams.
Jų net mieste yra pakankamai. Balandžius nudaigoja sakalai ir net varnos. Pastarosios nurauna balandžiams galvas, paleidžia žarnas.
Anot A.Kurilovo, tikėti pasakojimais apie iš toli į savo balandines parskrendančius sparnuočius neverta. Yra ir tokių, kurie greitai pasiklysta.
Tiesa, kiti balandžiai nesunkiai namus suranda ir nuvežti 60 kilometrų nuo jų. O varžybose dalyvaujantys paukščiai gali iki namų skristi šimtus kilometrų.
Sekioja būriais iš paskos
Pašvilpavus balandžiai būriuojasi prie A.Kurilovo, tupia ant rankų. Nors atrodo, kad paukščiai panašūs, patyrusiam augintojui jie visi skirtingo būdo.
Štai yra vienas patinas, kuris iš toli pasitinka Aleksandrą, ateinantį iš namų. Kaip jis nujaučia, kada pasirodys šeimininkas, nežinia.
„Ištiesiu ranką – ir jis iš karto nutupia. Tiesa, vardo šis balandis neturi. Kiti balandžiai, jei labai nori lesti, sekioja būriais iš paskos kaip šunyčiai“, – juokėsi A.Kurilovas.
Viena balandžių pora per metus tris ar net keturis kartus atsiveda jauniklių.
Paukščiams balandinėje jau seniai nebebūtų vietos, todėl A.Kurilovas juos dovanoja kitiems balandžių augintojams.
O patikusių veislių balandžius vilnietis perka ir juos veisia.
„Kai manęs paklausia, kodėl auginu balandžius, atsakau paprastai: vieni savo namuose įsirengia akvariumą su žuvytėmis, kiti įsigyja šunį, o aš nuo vaikystės pamilęs balandžius“, – dėstė Aleksandras.
Atneša sužiedėjusios duonos
Jis Vilniuje balandžius augino daugybėje vietų.
Ar kaimynai nepyksta, kad paukščiai teršia aplinkinių namų palanges, balkonus?
A.Kurilovas sakė, kad atvirkščiai – šios balandinės kaimynai patenkinti paukščių gausybe. Tai liudija kone kiekvieną dieną į balandinės plyšius užkišti maišeliai su sudžiūvusia duona balandžiams lesinti.
Vadina savotiška medžiokle
A.Kurilovas prisiminė, kad prieš porą dešimtmečių Vilniuje balandininko verslas buvo labai populiarus, o dabar jis beveik išnyko.
„Dabar balandžius auginantys žmonės sako, kad iš balandžių auginimo pragyventi neįmanoma, – tai tik pomėgis ir tradicijų, kurias pradėjo tėvai, tęsimas“, – dėstė vienas seniausių balandžių augintojų sostinėje.
A.Kurilovui balandžių auginimas ne tik pomėgis, bet ir savotiška medžioklė. Mat patyrę augintojai stengiasi prisivilioti iš kitų balandininkų pasprukusius sparnuočius.
Pamatyti naują paukštį balandinėje augintojams – didžiausias džiaugsmas. Augintojai pasiklydusiais paukščiais keičiasi vieni su kitais arba parduoda už simbolinę kainą.
Tuo metu brangesnių, retesnių veislių balandžiai turi po kelis žiedus ant kojų, kurie padeda nustatyti, iš kur atskrido paukštis ir kam jis priklauso.
Vertingiausiu laimikiu A.Kurilovas laiko iš užsienio atskridusius naminius ir pašto balandžius.
Šie paukščiai labai protingi – jie retai paklysta, bet pasitaiko atvejų, kai praranda orientaciją ir neberanda namų.
Anot A.Kurilovo, anksčiau pasitaikydavo įsilaužimų į balandines. Balandžiai tapdavo vagių grobiu.
Dėl to A.Kurilovas balandinėje Vytenio gatvėje net signalizaciją ir metalines duris buvo įrengęs. Dabar vogti paukščius nebepelninga.
