Įstaiga pranešė, kad kreipėsi į policiją, kuri patvirtino, kad apie zoofiliją žino, tačiau niekuo negali padėti: niekas nenufilmavo ar nenufotografavo įvykio, o liudininkų parodymai nieko nereiškia?
Istorija, kurią pasakoti sunku. Labai sunku... Bet privalau... Širdis srūva krauju tai rašant...
Su tokiu nužmogėjimu susidūriau pirmą kartą per visą prieglaudos istoriją. Mačiau visko – kelis metus tamsiam tvarte savo išmatose laikomą kalytę; kirviu sukapotą šunį nes per garsiai lojo; į konteinerį išmestą prismaugtą keturkojį... Bet ši istorija viršijo galimybę suvokti ir priimti realybę...
Skambutis ryte. Virpantis moters balsas, sunkiai suvokiama situacija. Šuo pririštas ant dviejų įtemptų grandinių. Nuogas vyras. Prievarta....Tai patvirtinantis elektroninis laiškas. Kaip žmonija sugebėjo tiek degraduoti, kad vyksta tokie dalykai? Lytiškai išnaudojamas šuo. Čia, visai šalia. Pranešusi mums moteris informavo ir policiją. Vis dar nepriimdama fakto už realybę, vykstu į įvykio vietą, kur jau laukia policijos pareigūnai...
Namų durų niekas neatidaro. Už namo – sena būda. Jokio maisto, ar jo likučių. Tik indas su pažaliavusiu nuo karščio vandeniu. Tolimiausiam būdelės kampe įsispraudęs nedidukas šunelis. Nepuola, neloja, nejuda. Tik baikštus žvilgsnis...
Iš policijos pareigūnų sužinom, kad tai ne naujiena šiame kaime. Tas vyras visai neturi socialinių įgūdžių, psichiškai neįgalus. Tenkina taip savo poreikius ne pirmą sykį... Daug kas čia tai žino, bet... Visi tyli. Nes nėra įrodymų! Nes niekas nenufilmavo-nenufotografavo-neįrašė. Tik matė... Tai tik liudininkai. Pasirodo, liudininkų parodymai yra...niekas. Mūsų nuostabioje šalyje priverstinio gydymo nėra, nes TAI TIK GYVŪNAS. Žmonių visuomenei vyras nepavojingas...
Šunelį iš būdelės išsitraukiu. Viešpatie... Jis gal vos 7-8 kg svorio, mažiukas...Jis bijo išlysti. Jis bijo išeiti iš savo namuko. Blaškosi vedamas takeliu per kiemą... Įkeliu į mašiną, paguldau. Mažytis ramiai guli nejudėdamas iki pat Jonavos „VetPet“ klinikos. Paimu, kaip lėlę ant rankų, nešuosi, čia mūsų jau laukia...
Tokios psichinės būklės šuo čia, per tikrai ilgą ir didžiulę klinikos vet gydytojų praktiką – pirmas. Šunelis lyg vaškinė figūrėlė. Jis ne šiaip taip ramiai važiavo... Jis ir čia, paguldytas ant apžiūros stalo nejuda. Visiška apatija. Nulis reakcijos į aplinką. Jokio judesio, jokio garso. Jis guli taip, kaip jį paguldai – net nesujuda. Tuščias žvilgsnis sustingęs karžkur...Nereaguoja į imamą kraują tyrimams, dantukų, išangės apžiūrą. Gydytojų nuomone – tai šoko būsena... Vienintelė gyvybė ant apžiūros stalo – begalė šokinėjančių blusų nuo kailiuko... Šunelį palikome klinikoje. Išsamiems tyrimams, ir jo būklės stebėjimui.
Nepriklausomai nuo tyrimų rezultatų, nors labai viliuosi, kad vyrui iki galo nepavyko įvykdyt savo ketinimų, neketinu nuleisti rankų. Nepaisant vyro neįgalumo, socialinių įgūdžių neturėjomo, gyvenimo sąlygų ar būdo – esu pasiruošusi kovoti.
Apie įvykį jau informuota ir GGĮ. Noriu teisingumo. Neturėtų tokie poelgiai būti nebaidžiami. Neturėtų tokie žmonės būti neliečiami...
Gavau policijos sutikimą, šunelio nebeatiduoti savininkui, bet... Bijau, kad bus kita auka, nes tokie nesustoja...
P.S. Ką tik kalbėjausi su „VetPet“ direktore, nuostabia vet gydytoja ir puikiu žmogum. Nesvarbu, kad toks vėlus laikas – ji skambino dėl šunelio. Būklė vis dar tokia pati – visiškai jokia...
Šunelį pavadinau GREIDU. Neklauskit, kodėl... Nežinau. Norėjosi kažko skambaus, tvirto, stipraus...
