Viščiukų perinimas mokyklose ir darželiuose šiurpina gyvūnų mylėtojus

Tai yra pozityvūs ugdymo(si) būdai, tačiau kartais lazda būna perlenkiama. Ne retai bandant ugdyti vaikus moderniais metodais yra žaidžiama gyvų būtybių gyvenimais. Vienas iš tokių pavyzdžių, mokyklose ir darželiuose populiarėjantys viščiukų ir ančiukų perinimo inkubatoriuje projektai.

Edukaciniai naminių paukščių perinimo projektai sukurti, neva, supažindinti vaikus su kiaušinio gemalo vystymosi etapais ir viščiuko gimimu. Šio projekto metu apvaisinti vištų kiaušiniai dedami į ugdymo erdvėse sumontuotus inkubatorius ir laikomi tol, kol išsiperės. Kartais inkubaciniu periodu yra naudojami ir ryškūs invaziniai spinduliai, leidžiantys stebėti embriono vystymosi etapus. Pasibaigus projektui, išperėti naminiai pauščiukai anksčiau ar vėliau išsiunčiami atgal tiekėjui.

Dažniausiai komercinės peryklos atstovai (iš kurių yra perkami kiaušiniai) nutyli, kur keliauja tokiuose projektuose dalyvavę viščiukai. Turimomis žiniomis galima daryti prielaidą, kad siekiant išvengti įvairių ligų plitimo, nors ir kaip tai bebūtų žiauru, paukščiai yra sunaikinami.

Lietuvos ugdymo įstaigose populiarėja projektas „Magiški kiaušiniai“. Jis sukurtas vaikų darželiams, pradinių klasių moksleiviams, senelių slaugos namams ar tiesiog privatiems ūkiams, rengiantiems edukacinius projektus, kurie nori išvysti mažą stebuklą – skylančius kiaušinius ir išsiritančius mažus paukščiukus. Projekto tikslas – supažindinti ir parodyti, kaip iš, atrodytų, paprasto kiaušinio, kurį matome ir vartojame kasdien, išsirita nauja gyvybė.

„Šiais urbanizacijos ir technologijų laikais, žmonės atitolo nuo gamtos ir kaimo, vis daugiau jų gyvena miestuose ir miesteliuose, todėl vaikai, o kartais ir suaugę, nesupranta iš kur atsiranda kiaušiniai parduotuvėje, o juo labiau, nėra regėję išsiperinčio viščiuko ar kito paukštelio. Tad mes suteikiame galimybę dalyvauti šiame projekte ir patirti neišdildomų įspūdžių“, – taip savo projektą aprašo įmonė.

Iš pažiūros šis projektas atrodo geras, švietėjiškas ir nekaltas. Bet kas slypi po juo?

Visi puikiai žino, kad vaiko ir motinos ryšys žmonijai yra itin svarbus. Būtinas jis ir mažiems šuniukams bei kačiukams. Tačiau ne visada susimąstoma, kad viščiukams šis ryšys taip pat labai svarbus, nes paukščiai turi tvirtus šeimyninius santykius bei geba jausti stiprų tarpusavio ryšį. Vištos, turinčios viščiukų, pasižymi motiniškais instinktais, kurie daro įtaką mažylių elgesiui.

Višta jau perėdama išreiškia savo jausmus ir rūpestį – bendraudama su viščiuku, esančiu kiaušinio lukšte, švelniai prisiglausdama prie kiaušinių ir kudakuodama mažyliams. Viščiukai atsiliepia jai cypsėdami iš po kiauto, skleisdami net iki 30 skirtingų vokalizacijų, kurių kiekviena turi savo reikšmę.

Taigi, naudojant kiaušinius ir iš jų išsiritusius naminius paukščius kaip ugdomąją priemonę, yra atimama galimybė naminiams paukščiams natūraliai vystytis ir mokytis iš savo motinos pažinti pasaulį bei socializuotis.

Ką tik išsiritę viščiukai cypsėdami šaukiasi mamos, bet taip jos niekada ir nesulaukia. Šildymo lempa paukščiui niekada neatstos motinos šilumos.

Taip pat augdami tokiomis dirbtinomis aplinkybėmis viščiukai neturi sąlygų įgyti išgyvenimui būtinų savybių. Visa tai prieštarauja ugdymo tiksliui – ugdyti meilę, švelnumą ir pagarbą kiekvienai gyvybei.

„Kvaila kaip višta“, toks išsireiškimas tikrai nėra teisingas. Nors žmonėms taip neatrodo, tačiau mokslininkai pastebėjo, kad šie naminiai paukščiai turi sudėtingą socialinę struktūrą, itin gerą atmintį, individualų charakterį bei skirtingas asmenybes.

Vištos nėra tokios neišmanėlės ar „paukštiško proto“, kokiomis žmonės yra įpratę jas laikyti. Jos turi individualias asmenybes bei gali pergudrauti viena kitą. Jos žino savo vietą grupės hierarchijoje ir sugeba mąstyti dedukciniu būdu, kuris žmonėms susiformuoja sulaukus septynerių metų. Todėl vištų intelektas yra nepagrįstai nuvertintas. Taip teigia mokslininkė Lori Marino, dirbanti prie „Kažkieno projekto“ („The Someone Project“).

Paukščiai patiria įvairių emocijų: baimę, nerimą. Taip pat vištos pasižymi ir skirtingais charakterio bruožais, vienos meilios ir draugiškos, kitos atsargios, o dar kitos itin baikščios. Kai kurioms vištoms patinka žmonių draugija, tai ypač pasakytina apie mažus viščiukus. Tačiau kiti naminiai paukščiai gali būti itin nemandagūs arba net agresyvūs.

Saugių namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ steigėjos Viktorijos Naujokaitės teigimu, prieglaudoje gyvenančios vištos iš tiesų turi itin skirtingus charakterius ir netgi savo geriausias drauges(us): „Paukščiai sukuria stiprius tarpusavio ryšius – su savo draugėmis kartu miega, dažnai laikosi šalia viena kitos, pavyzdžiui, pas mus gyvenančios Ru ir Ba. Mirus vienai iš šių vištyčių, kitos dvi iki šiol, net po kelių mėnesių, ant laktos palieka tuščią vietą viduryje, kur seniau miegodavo Ba.“ Paukščiai geba išvystyti stiprius ryšius ne tik tarpusalyje, tačiau ir su žmonėmis. „Mūsų prieglaudoje gyvenantis gaidelis Ugnius visuomet mėgsta būti šalia žmogaus. Jei mes ant sofos žiūrime filmą, jis tupi ant kilimėlio šalia, jei aš dirbu kompiuteriu prie stalo – jis taip pat šalia“, – pasakoja V. Naujokaitė.

Inkubatoriuose auginami viščiukai išsirita ir savaitgalį, kuomet nevyksta pamokos, aplinkui nėra žmonių ir niekas negali jiems padėti, o pagalba išsiritusiems mažyliams yra būtina. Todėl labai sunku sureguliuoti šį procesą įstaigoje, kuri vakarais lieka tuščia, o savaitgaliais iš viso nedirba. Tuo atveju viščiukai gali patirti badą ir dehidrataciją aplinkiniams to net nepastebint. O višta visą perėjimo laikotarpį bent 30 kartų per dieną apsuka kiaušinius, tam, kad būtų užtikrinta tinkama temperatūra, drėgmė ir padėtis. Kadangi paukščiukų vystymosi poreikiai inkubacijos laikotarpiu nebūna patenkinti jie dažnai gimsta pasiligoję. Neretai inkubatoriuje auginamų viščiukų organai nejudinami prilimpa prie lukšto, todėl viščiukų kūneliai deformuojasi, suserga.

Kalbėdami apie benamius gyvūnus dažniausiai įsivaizduojame šunis ir kates, tačiau net nesusimąstome, kad jais gali tapti ir paukščiai. V. Naujokaitės teigimu: „Amerikoje jau didele problema tampa benamiai gaidžiai. Žmonės įsigyja kiaušinius, iš jų išsirita dalis patelių ir dalis patinėlių, na, o pastarieji naudos ūkiui atneša mažai. Taip pat žmonės kartais nežino, kaip juos tinkamai laikyti, būna ir situacijų, kai aršūs patinai nesutaria tarpusavyje. Taip gaidžiai atsiduria gatvėse, miškuose, parkuose ir prieglaudose. Išmesti paukščiai nesugeba išgyventi mieste arba laukinėje gamtoje, jie arba miršta badu, arba yra sudraskomi plėšrūnų.“

Pašnekovė neslepia, kad tokie edukaciniai projektai kelia nemenką nerimą dėl paukščių gerovės: „Nuolat užsienio grupėse matau, jog namų ieško būtent mokyklos projektuose išperinti paukščiai. O dar jei paukštis išsirita neįgalus arba silpnos sveikatos, kas jo laukia tada? Mes net neturime gerų veterinarijos gydytojų, ką jau kalbėti apie tai, kad žmonės net negalvoja, jog vištai reikia veterinarinės pagalbos. Taip paukščiai dažnai kenčia, kol numiršta, negaudami net elementarių nuskausminamųjų. Vystydami tokius projektus, mes galime padidinti benamių gyvūnų problemą, kuri ir taip opi mūsų šalyje.“

Visiškai suprantamas noras parodyti mažiesiems paukščių vystymosi stadijas. Tačiau inkubatoriuje perimi ir be tėvų auginami viščiukai nėra geriausias būdas supažindinti mažuosius su gyvąja gamta. Kiaušinių perinimas specialioje įrangoje visiškai neatspindi natūralaus paukščių auginimo ir gyvenimo proceso.

Tad mokant vaikus prižiūrėti viščiukus, prie kurių jie, be abejo, laikui bėgant prisiriš, ir kurie, tikėtina, vėliau bus nužudyti, siekiama trumpalaikių ir savanaudiškų tikslų. Pažinčiai su gamta galima rasti įvairių alternatyvų – viena jų, edukacinės išvykos kaimo sodybose ir ūkiuose, o svarbiausia nepamiršti, kad visada prasmingiau vaikus pažindinti su augalija ir gyvūnija jiems natūralioje aplinkoje.