9 šunys, 13 kačių, 4 ožkos, 2 asilai, 2 arkliai, 20 vištų ir kalakutas. Tiek gyvūnų globoja U.Nedzinskaitė ir J.Kairienė, Jančių kaime įsigijusios sodybą ir 3 hektarus ganyklų.
Prieglaudos įkūrėjos yra veterinarijos specialistės, todėl kiekvienas globotinis jaučiasi saugus ir mylimas.
Gydo savo lėšomis
„Atitarnavę žirgai iškeliauja į mėsines, nors jie dar galėtų gyventi ir džiuginti. Mūsų tikslas – švietimas. Dauguma vaikų nesupranta, kad gyvūnas nėra žaislas, o arklys – ne karuselė“, – kalbėjo U.Nedzinskaitė.
Ji su priglaustais gyvūnais važinėja į įvairius globos namus, organizuoja renginius vaikams ir skaito paskaitas Veterinarijos akademijoje.
„Kol kas neįkūrėme viešosios įmonės, gyvūnus savo lėšomis vežiojame į klinikas, gydome, perkame įvairias priemones“, – šypsodamasi kalbėjo J.Kairienė.
Iš pusšimčio gyvūnų tiktai du šunys nelaikomi tikrais globotiniais. Vienas jų – senųjų sodybos šeimininkų palikimas, kitas – draugės dovana Jurgitai.
Tapo brakonierių aukomis
Vienus bėdos ištiktus gyvūnus moterys rado apylinkėse, kitus parsivežė iš prieglaudos, nes jiems reikėjo specialios priežiūros.
Prieš kiek laiko sodyboje buvo priglausti trys katinai sužalotomis kojomis. Vienam koją net teko amputuoti.
Paaiškėjo, kad apylinkėse siautėja brakonierius, į kurio kilpas jie ir buvo patekę.
Atokiausiame ganyklos kampe besiganantį žemaitukų veislės arklį Aitvarą globėjos parsivežė iš aukciono Rumšiškėse. 20 metų tarnavęs ir nereikalingas tapęs arklys išvengė mėsinės.
Į prieglaudą vėliau teko priimti ir ištikimą Aitvaro draugę Kernavę. Ji – be vienos akies.
Abu šie žemaitukai, buvę daugkartiniai čempionai, senatvę ramiai praleis reabilitacijos prieglaudoje.
Priglaudė sužalotą asilą
Šalia žemaituko Aitvaro elektros piemeniu atskirtoje pievoje ganosi du asilai.
„Asilai, poniai perkami kaip sodybų puošmenos, tačiau žmonės neturi supratimo, kaip jais reikia rūpintis“, – piktinosi prieglaudos įkūrėjos.
Asilas Goša reabilitacijos prieglaudoje atsirado, kai moterys aptiko skelbimą apie parduodamą 10 metų gyvūną.
Nebūtų asilo pirkusios, jei ne išlinkusi jo nugara.
Veterinarės aiškiai matė, jog gyvūno stuburas pažeistas dėl žmogaus kaltės: nuo jodinėjimo ir per didelio svorio.
„Pardavėjas gyvūną pasiėmė iš zoologijos sodo ir žadėjo jį nukaršinti, tačiau jau po mėnesio paskelbė, kad parduoda.
Mano viena draugė atpažino šį asilą ir pasakė, jog jam ne 10, o 24 metai.
Kitas asiliukas pas mus atkeliavo irgi iš zoologijos sodo“, – su augintiniais supažindino U.Nedzinskaitė.
Moterys tvirtino, kad žmonės be reikalo asilus laiko kvailais gyvūnais. Jie, pavyzdžiui, daug protingesni už ožkas.
Višta – prieraiši lyg šuo
Paukščių būryje išskirtine globotine jaučiasi višta Ramunėlė. Ji viename Lietuvos paukštyne buvo auginama mėsai, tačiau sunegalavo ir buvo išmesta nugaišti.
Prieglaudos šeimininkės pasakojo, kad ji nedraugauja su kitomis vištomis, laikosi nuo jų atokiau. Nuo mirties išgelbėta ir stambia višta tapusi Ramunėlė sekioja paskui savo gelbėtojas lyg prieraišus šuo, mėgsta, kai ją glosto.
Ugnė ir Jurgita tikisi ant kojų pastatyti ūgtelėjusį kalakučiuką. Paukštis negali vaikščioti, nes neišsitiesia jo kojos.
„Mums jį atidavę žmonės sakė: „Jei išgydysite, pasilikite jį sau, jei nugaiš, atiduokite šunims.“ Bandysime gydyti, gal net kineziterapijos prireiks“, – apžiūrinėdama ligotą įnamį kalbėjo J.Kairienė.
Šunį išmetė iš mašinos
Prieglaudoje keli šunys ir katės kol kas gyvena voljeruose, pratinasi prie naujos aplinkos.
Prieš kiek laiko Ugnė ir Jurgita iš kitos prieglaudos parsivežė du penkių mėnesių šuniukus. Jie buvo paimti socializuoti, nes labai bijo žmonių.
„Šubertą radome sodybos apylinkėse. Jis buvo išmestas iš mašinos ir ilgai valkatavo, todėl turime jį laikyti su pavadžiu, nes vis taikosi pabėgti“, – apie juodakailį šunį pasakojo veterinarės.
Šunų būryje didžiausias – Stafordšyro terjeras Koksas. Jis yra donoras, reguliariai duodantis kraujo nelaimės ištiktiems ar sergantiems šunims.
Moterys savo veikla pasiryžusios bent kiek pakeisti šeimininkų požiūrį į augintinius.
