Gana dažnai šunų šeimininkams tenka kovoti su blusomis, kurios negailestingai sukandžioja jų keturkojus. Blusos gyvūnui ne tik sukelia niežulį, bet ir platina ligas. Jų įkandimai pavojingiausi mažiems šunyčiams ir seniems šunims, nes pastarųjų organizmas nesugeba tinkamai pasipriešinti. Blusas šuns šeimininkui ypač sunku pamatyti, o pamačius – sugauti ir sunaikinti. Apie jų egzistavimą informuoja juodi taškeliai ant šuns odos, tai – blusų išskyros.
Paraudimai ant šuns kūno ir kasymasis taip pat rodo, kad jo kailyje galbūt įsigudrino gyventi blusos. Visiškai apsaugoti šuns nuo blusų – neįmanoma, patekti ant šuns kailio jos gali bet kur per kasdienį pasivaikščiojimą gamtoje, tačiau sumažinti blusų įkandimo pasekmes padeda tinkamai parinktas ėdalas šunims. Šeriant šunį subalansuotu maistu, praturtintu vitaminais ir mineralais, po blusų įkandimų jo oda ir kailis greičiau regeneruojasi. Pastebėta, kad kailio šukavimas nėra efektyvi priemonė, nes blusos yra per mažos, kad būtų iš jo iššukuotos. Reikėtų stengtis užtikrinti, kad šuns voljeras ar būda būtų visada švarūs.
Jei jau augintinio kailyje aptikote šių nemalonių padarėlių, reikėtų juos naikinti specialiais purškikliais, tirpalais ar antkakliais nuo blusų.
Nimfos dažniau nei suaugusios erkės platina įvairias ligas
Pastaraisiais metais labai stipriai išaugo augintinių sergamumas erkių platinamomis ligomis. Dėl šios priežasties būtina pasirūpinti keturkojų sveikata ir apsauga nuo erkių.
Šiandien gaminama tikrai daug priemonių nuo erkių: repelentai, antkakliai, lašai, pakabukai ir kt. Visos šios priemonės gali padėti atbaidyti erkes, tačiau joms įsisiurbus, ligų tikimybė tikrai nesumažėja.
Nors erkės paplitusios visur, įsisiurbti gali net ir miesto gatvėje, labiausiai jos mėgsta pavėsį ir drėgmę, vis dėlto tai nereiškia, kad jų nėra saulėtose vietose, tiesiog jos pasislepia augaluose, kad nebūtų tiesioginės saulės šviesos. Erkės gyvena prie plius 5 laipsnių temperatūros. Šie padarai nešokinėja nuo medžių.
Jos gyvena aukštoje žolėje, krūmuose, gali įkopti į 1,5 metro aukštį, bet dažniausiai nuo žemės būna pakilusios 10–15 cm. Įsisiurbti gali ne tik suaugusi (2–4 mm ilgio) erkė, bet ir nimfa – dar nesuaugusi erkė, kurios dydis yra apie 0,5 mm. Nimfos dažniau nei suaugusios erkės platina įvairias ligas.
Susirgę babezioze šunys gali net nugaišti
Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra babeziozė, kuri į mūsų kraštą atkeliavo iš šiltesniųjų regionų. Ją platina Ixodidae šeimos kraujasiurbės erkės (Rhipicephalus sanguineus, Dermacentor reticulatus), galinčios sukėlėją perduoti iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Dažniau šia liga suserga šunys nei kiti naminiai gyvūnai.
Babeziozę sukelia parazitinis pirmuonis Babesia, ardantis raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus). Babezijų yra apie 100 rūšių, bet tik Babesia canis ir Babesia gibsoni sukelia susirgimą šunims. Babeziozė yra tik erkių platinama liga. Sukėlėjas perduodamas gyviui siurbiant užsikrėtusio šuns kraują, užsikrėtus pačiam ir po to įkandus kitam gyvūnui. Laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo po erkės įsisiurbimo vidutiniškai trunka 10-12 dienų.
Klinikiniai ligos požymiai: apatija, vangumas, nenoras ėsti, vėmimas, viduriavimas, galimas karščiavimas, šlapimo spalvos pokytis, dažnas kvėpavimas, blyškios gleivės. Ne visada klinikiniai požymiai yra tipiniai, tad pastebėjus įtartiną, neįprastą gyvūno būseną – nedelsiant reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją. Babeziozė dažnai komplikuojasi inkstų, kepenų, neurologiniais pažeidimais. Pasitaiko net nugaišimas ar eutanazija. Gyvūnai, sirgę babezioze, lieka nešiotojais visam gyvenimui.
Erkės šunims gali sukelti ir anaplazmozę
Kita taip pat gana dažnai pasitaikanti liga, kurią sukelia į šuns odą įsisiurbusi erkė, yra anaplazmozė. Jos sukėlėjos yra riketsijos (tarpiniai mikroorganizmai tarp bakterijų ir virusų). Rikestijos patenka į žinduolio kraują, praėjus ilgesniam kaip 24 val. kontaktui su erke. Jos „puola“ granuliocitus (leukocitų tipas).
Liga gali labai greit pasireikšti (per kelias dienas), būti lėtinės ar subklinikinės formų. Klinikiniai anaplazmozės požymiai: karščiavimas iki 41 laipsnio Celsijaus, depresija, nevalgumas, apatija, daugybinis sąnarių skausmingumas (poliartritas). Galimi neurologiniai pažeidimai dėl ko pasireiškia traukuliai, kaklo skausmingumas. Kai kuriems gyvūnams būna virškinimo trakto ar kvėpavimo sistemos sutrikimo požymių: vėmimas, viduriavimas, kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas.
Kaip nuo erkių apsaugoti savo augintinius?
Įsisiurbus erkei negalima jos tepti riebalais tikintis, kad atsikabins nuo šuns kūno. Taip padarius, dusdama erkė tik greičiau suleis į organizmą ligų sukėlėjus. Erkę reikia ištraukti mechaniškai – suėmus kuo arčiau šuns odos ir sukant prieš laikrodžio rodyklę traukti. Taip atpalaiduojamas erkės žandų sukabinimas.
Kartais traukiant erkę, kūnas atitrūksta nuo galvos. Tuomet reikia tą vietą dezinfekuoti ir vėliau, susiformavus šašui, galvutė nusiims su juo.
Anot veterinarų, egzistuoja trys priemonių nuo erkių rūšys: purškalas, specialus antkaklis bei vaistai, lašinami ant kūno. Purškalas yra laikina, bet labai efektyvi priemonė, tinkanti tik konkrečiu atveju. Antkaklis bei vaistai erkes veikia atbaidančiai bei insekticidiškai – naikina erkes, blokuoja jų nervinių impulsų perdavimą. Šios medžiagos veikia ilgiau – keturias, penkias savaites. Jei ligų nepavyko išvengti, dėl gydymo būtina pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes tik jis, atsižvelgdamas į šunelio sveikatą ir būklę, gali tiksliai patarti, kokį saugų preparatą naudoti gydymui.
