Daugiau negu prieš 10 metų ši liga buvo sutinkama Pietų pusrutulio ir abiejų Amerikos žemynų šalyse. Tačiau dėl globalaus atšilimo, laukinių ir naminių gyvūnų migracijos, kitų palankių sąlygų dirofiliariozė sparčiai plinta į Rytų Europos regionus. Pasaulyje labiausiai paplitusi dviejų rūšių: Dirofilaria immitis – širdies formos ir Dirofilaria repens – poodinė. Būtent poodinės formos liga yra registruojama mūsų regiono šalyse, o Lietuvoje, remiantis Lietuvos Veterinarijos Akademijos duomenimis, pirmą kartą užfiksuota 2010 m.
Neatmetama galimybė, kad šunys galėjo užsikrėsti pietinėse Europos šalyse ir šią ligą parsivežė į Lietuvą. Žinoma daugiau kaip 70 rūšių uodų, galinčių pernešti Dirofilaria repens sukeliamą parazitozę, pavyzdžiui, paprastieji uodai (lot. Culex pipiens) yra paplitę ir Lietuvoje.
Šiuo metu jau žinoma, kad mūsų šalyje gyvenantys ir niekur neišvykstantys gyvūnai, žmonės, esant palankioms sąlygoms, gali užsikrėsti dirofiliarioze. 2019 metais Lietuvos mokslininkai iš Vytauto Didžiojo Universiteto kartu su veterinarijos gydytojais publikavo straipsnį apie esamą dirofiliariozės situaciją Lietuvoje.
Vystymosi ciklas
Šunys, katės, lapės, kiti laukiniai mėsėdžiai yra galutiniai šeimininkai, o žmonės užsikrečia atsitiktinai. Suaugę kirminai būna nuo 5 iki 17 cm ilgio. Parazitai randami poodiniame audinyje ir fascijose tarp raumenų. Per dieną patelė gali išskirti daugiau nei 5 tūkst. lervučių-mikrofiliarijų, kurios migruoja į kraujagysles ir cirkuliuoja kraujotakoje. Lervučių periferinėse kraujagyslėse padaugėja vakare arba naktį, kai uodai aktyviausi.
Patelių produktyvumo piku laikomi pavasario ir rudens sezonai. Suaugusi patelė lervutes išskiria iki 3 metų. Uodas, siurbdamas kraują, užsikrečia mikrofiliarijomis, kurios per 10–30 dienų išsivysto iki trečios užkrečiamos stadijos lervučių. Kad lervutė pasiektų invazinę stadiją, reikalinga minimali +14 laipsnių pagal Celsijų vidutinė dienos temperatūra.
Invazinės stadijos uodas gali perduoti ligą kitam šeimininkui, siurbdamas jo kraują. Lervutė, patekusi į galutinio šeimininko odą, migruoja į poodinį audinį, kur vystosi, kol suauga. Vystymasis gali užtrukti nuo 6 iki 7 mėnesių, o parazitas gali gyvuoti net 4 metus. Dėl šio sudėtingo ir ilgo parazito vystymosi ciklo gerokai pasunkėja ligos diagnostika. Daug pacientų gali sirgti liga be klinikinių požymių, kai akivaizdžiai pasireiškiančius simptomus turi mažuma užsikrėtusių gyvūnų.
Ligos eiga
Apie ligos eigą žinoma nedaug. Analizuojant mokslinę literatūrą, galima pastebėti prieštaringų nuomonių dėl parazitų sukeliamų patologinių pakitimų. Daugeliui gyvūnų pasireiškia besimptomė forma, kuri aptinkama atsitiktinai, atliekant kraujo tepinėlio tyrimą. Daugelyje literatūros šaltinių dirofiliariozė priskiriama prie dermatologinių susirgimų.
Odos pakitimus lemia mikrofiliarijų sukeltos kapiliarų embolijos, suaugusių kirminų migracija poodiniuose sluoksniuose, jų išskiriami toksinai, imuninės ir alerginės organizmo reakcijos į patogeną. Be dermatologinių simptomų, gyvūnams pasireiškia liesėjimas, apatija, limfinių mazgų padidėjimas, karščiavimas, skausmas. Vertėtų žinoti, kad šie simptomai paūmėja per helmintų patelių produkcijos piką.
Šaltuoju metų periodu gyvūnai dažniausiai serga subklinikine forma. Dažnai kartu pasireiškia kitos, ektoparazitų platinamos ligos ir kiti susirgimai, kurie sukelia panašius simptomus, todėl reikėtų nustatyti, kuris susirgimas yra pagrindinis.
Jau XX a. antroje pusėje pastebėta, kad parazitai (D. repens) gali sukelti vidaus organų pakitimus. Pastarąjį dešimtmetį Lenkijos, Ukrainos ir Kroatijos mokslininkai patvirtino šią hipotezę.
Atlikus dirofiliarioze užsikrėtusių šunų, kurie neturėjo dermatologinių simptomų, gaišenų patologinį tyrimus, mikrofiliarijos nustatytos plaučiuose, kepenyse, inkstuose, žarnose, kasoje, širdyje, blužnyje, limfinės sistemos ir centrinės nervų sistemos audiniuose. Daugelyje organų rasti dideli jų kiekiai.
Diagnostika
Ligos diagnostiką sunkina specifinis parazitų vystymosi ciklas. Klinikiniai simptomai yra būdingi daugeliui ligų, nes kai kuriais atvejais susirgimas pažeidžia beveik visas organizmo sistemas. O klinikinė forma, kurios metu lengviausia aptikti parazitų lervutes, iš dalies priklauso nuo uodų aktyvumo ir metų laiko. Paprasčiausias ir praktikoje dažniausiai naudojamas diagnostikos metodas, kuriam nereikia didelių materialinių ir žmogiškųjų išteklių, yra kraujo mikroskopinis tyrimas.
Be šio, dažniausiai naudojamo diagnostikos metodo, galima taikyti citologinį audinių tyrimą. Lervučių randama išoriniuose odos mazgeliuose, limfiniuose mazguose, vidaus organuose. Retais atvejais lervutės aptinkamos, atliekant odos skutenų tyrimą. Suaugusių kirminų buvimą nustatyti yra sunku. Juos galima aptikti tik odos mazgeliuose, atvėrus juos chirurgiškai arba atliekant gaišenos patologinį anatominį tyrimą.
Gydymas ir profilaktika
Apie poodinės dirofiliariozės gydymą žinoma mažai, nors atliekama daug tyrimų, siekiant gydyti D. immitis sukeliamą širdies ligos formą. Pastarąjį dešimtmetį Europos mokslininkai, sužinoję, kaip sparčiai plinta poodinės formos liga, sunerimo, nuolat publikuojami nauji straipsniai apie šios ligos gydymą, atsiranda naujų medikamentų, kurie užregistruoti ir Lietuvos rinkoje.
Daugelis medikamentų veikia tik lervines kirminų stadijas, o suaugę parazitai lieka organizme ir, esant palankioms sąlygoms, vėl išskiria mikrofiliarijas. Vieni iš dažniausiai naudojamų vaistų yra makrocikliniai laktonai (milbemicinas, selamektinas, moksidektinas ir kiti). Gydymui galima priskirti ir chirurginį suaugusių kirminų šalinimą. Tai įmanoma padaryti tik tuo atveju, kai odoje susidaro aiškiai matomas mazgelis.
Galima išskirti dvi grupes prevencinių priemonių. Vieni preparatai naudojami apsaugoti nuo uodų, kiti vaistai skirti tam, kad neleistų trečios (invazinės) stadijos lervutėms vystytis.
Viena iš plačiausiai naudojamų priemonių nuo ektoparazitų Lietuvoje yra imidakloprido ir permetrino mišinys, nubaidantis uodus ir kitus ektoparazitus.
Visi anksčiau paminėti gydyti skirti medikamentai tinka ir profilaktikai.
Lietuvoje 2015 m. užregistruotas naujas vaistas – milbemicino oksimo ir prazikvantelio mišinys, kurį gamintojai rekomenduoja naudoti kas mėnesį prevencijai nuo dirofiliariozės. Jis taip pat tinka profilaktinei dehelmintizacijai nuo kitų organizmo parazitų. Profilaktika ir gydymas svarbūs, siekiant neleisti plisti šiai ligai.
Žmonių dirofiliariozė (D. repens) Lietuvoje
Pirmasis ligos atvejis Lietuvoje užfiksuotas 2011 m. LSMU Kauno klinikų Akių klinikoje. Tuo metu pacientei iš akies junginės cistos buvo pašalintas 10 cm suaugėlis (patvirtinta D. repens forma).
Nuo 2011 m. iki 2018 m. buvo užregistruoti 9 atvejai. Trims pacientams kirminai pašalinti iš akies junginės cistos, šešiems iš susidariusių mazgelių įvairiose kūno vietose.
Šunų tyrimai Lietuvoje
Vienoje Kauno veterinarijos klinikų 2013– 2015 m. buvo ištirta virš 2000 atsitiktinai parinktų šunų kraujo mėginių, atlikti mikroskopiniai tyrimai. Keturiasdešimt penkiuose mėginiuose buvo nustatyta mikrofiliaremija. 2014 m. teigiami buvo 14 mėginių. Iki 2015 m. rugpjūčio lervutės rastos 32 mėginiuose.
Trisdešimt dviejų pacientų, kuriems pasireiškė mikrofiliaremija, kraujo mėginiai ištirti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) molekulinių tyrimų laboratorijoje. Visuose mėginiuose (32) nustatyta D. repens (poodinė forma). Atliekant pastarąjį tyrimą, mėginiai papildomai ištirti dėl kitų galimų ektoparazitų platinamų susirgimų, surinkti duomenys iš pacientų ligos istorijų.
Net 7 pacientai sirgo ir babezioze. Kitų pacientų šeimininkai į kliniką kreipėsi dėl vidaus ligų susirgimų, tokių kaip piometra, laringitas, cistitas, skrandžio užsisukimas, limfoma, tačiau, ištyrus kraują, rastos mikrofiliarijos. Šiek tiek daugiau nei 50 proc. pacientų, sergančių dirofiliarioze, gyvena < 1 km atstumu nuo Kauno marių. Užsikrėtę poodiniais kirminais buvo ne tik Kauno mieste gyvenantys pacientai. Sergančių šunų buvo iš Žiežmarių, Prienų, Elektrėnų ir Vilniaus.
Kol dar nebuvo tiksliai žinoma Lietuvoje paplitusių kirminų rūšis, 2014 m. atliktas tyrimas, norint išsiaiškinti užsikrėtimą širdies kirminų formos (D. immitis) liga. Atsitiktiniu metodu parinkti 300 šunų mėginiai iš trijų miestų (Klaipėdos, Kauno, Vilniaus) veterinarijos klinikų. Tik vienas mėginys iš 300 buvo teigiamas, tačiau, jį patikrinus anksčiau minėtu molekuliniu metodu, gautas neigiamas rezultatas. Tais pačiais 2015 metais, VDU mokslininkai ištyrė 100 prieglaudose laikomų šunų iš kurių 19 buvo užsikrėtę dirofiliarioze (patvirtinta poodinė forma D. repens).
Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, galima teigti, jog ši liga kiekvienais metais plinta vis labiau. Lietuvos veterinarijos gydytojai vis dažniau susiduria su ja. Atliekant tyrimus, dirofiliariozę reikėtų įrašyti į diagnostikos ligų sąrašą ir akyliau stebėti pacientus, ypač gyvenančius arčiau vandens telkinių ar miškų.
Atliekant parazitų profilaktiką namuose ir ypatingai prieglaudose laikomiems gyvūnams, reikėtų pasirinkti priemones kurios veikia ne tik žarnyno parazitus, bet ir uodų pernešamas dirofiliarijų lervutes.
Reikia imtis visų įmanomų priemonių, norint sustabdyti ligos plitimą, pasirūpinti apsauga nuo uodų ir šių parazitų. Profilaktiškai rekomenduojama naudoti tinkamus vaistus (milbemiciną, moksidektiną, selamektiną ir kt.) uodų sezono metu (nuo gegužės iki spalio mėnesio) kas 30 dienų. Turime atsiminti, kad kiekvienas sergantis šuo yra potencialus žmogaus užsikrėtimo šaltinis.
