Tūkstantmečio karta popindama keturkojus repetuoja tėvystę

„Tomai! Tomuk, ateik čia!“ – parke savo neklaužadą šaukia jauna pora. O atbėgusį išpuoselėtą juodakailį retriverį džiugiai apkabina ir išbučiuoja.

„Šiandien daugelis į gyvūnus žiūri kaip į vaikų pakaitalą, ypač vienišiai ir daug dirbantys tūkstantmečio kartos (žmonės, gimę nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio iki XXI a. 1-ojo dešimtmečio. – Red.) atstovai bei jaunos poros, kurios dar negali sau leisti susilaukti vaiko“, – sako Mančesterio verslo mokyklos profesorius, organizacinės psichologijos ir sveikatos mokslų specialistas Cory Cooperis.

Kaip teigia mokslininkas, jaunuoliams, kuriems sunku surasti laiko žmogiškiems santykiams, gyvūnas tampa „kažkuo, pas ką grįžti namo, ką gali apkabinti ir mylėti“.

Dar vienas privalumas, priduria jis, – kad bendri interesai suartina, taigi augintiniai padeda savo šeimininkams užmegzti ryšius su kitais gyvūnų mylėtojais.

O būsimieji tėvai taip tarsi pasitikrina, ar sugebės prisiimti atsakomybę ir rūpintis visiškai nuo jų priklausomu žmogučiu.

JAV net 72 procentai 21–37 metų žmonių laiko kokį nors gyvūnėlį. Kompanijos „TD Ameritrade“ tyrimo duomenimis, populiariausi – šunys ir katės (atitinkamai 56 ir 36 proc. visų augintinių), po jų rikiuojasi žuvytės (12 proc.), paukščiai (7 proc.), driežai, vėžliai ir kitos reptilijos (4 proc.), triušiai (3 proc.) ir kiti gyvūnai.

Daugiau kaip du trečdaliai (67 proc.) šių žmonių į savo augintinį žvelgia kaip į „kailiniuotą kūdikį“ (ang. „fur baby“).

Septyni iš dešimties prisipažino, kad įsigiję naują gyvūną mielai išeitų motinystės ar tėvystės atostogų, jeigu tik darbdavys suteiktų tokią galimybę.

„Žmonės šiais laikais neįtikėtinai emociškai prisiriša prie savo gyvūnų, ir tai labai jausmingas, artimas ryšys. Jie gyvūnus laiko savo šeimos nariais, perka jiems dovanas, siunčia kitiems artimiesiems atvirukus jų vardu“, – teigia Voriko universiteto sociologijos profesorė Nickie Charles.

Tyrinėdama žmonių ir augintinių santykius ji padarė išvadą, kad toks požiūris artimesnis tūkstantmečio kartos atstovams, nes jie, palyginti su vyresniais gyvūnų šeimininkais, rečiau turi vaikų.

Todėl nenuostabu, kad ir brisių, sargių bei murklių era baigiasi, – gyvūnams vis dažniau suteikiami žmonių vardai. Gyvūnų draudimo paslaugas teikiančios bendrovės „John Lewis Finance“ duomenimis, tarp populiariausių šunų ir kačių vardų Jungtinėje Karalystėje šiemet – Charlie, Alfie, Molly ir Phoebe, kuriais visai neseniai buvo vadinami tik žmonės.

„Ši tūkstantmečio kartos meilė gyvūnams kursto vartotojišką elgseną. Paklausą skatinanti garsenybių kultūra jaunus žmones veikia nepalyginti stipriau negu bet kurią kitą amžiaus grupę“, – aiškina N.Charles.

Taigi neblogai uždirbantys, bet laiko stokojantys ir vaikų neturintys jauni žmonės netaupydami lepina savo „kailiniuotus kūdikius“.

„TD Ameritrade“ skaičiavimais, šunį turintis tūkstantmečio kartos atstovas per metus jam išleidžia vidutiniškai 1,3 tūkst. dolerių (1,15 tūkst. eurų), o katei skiriama apie 915 dolerių (per 800 eurų). Visa karta JAV per metus išleidžia 67 mlrd. dolerių (59 mlrd. eurų) šunims ir 33,5 mlrd. dolerių (29,5 mlrd. eurų) katėms.

„Visi nori, kad jų augintiniai būtų sveiki ir laimingi, bet tūkstantmečio karta savo gyvūnams trokšta daugiau žmogiškų produktų“, – pažymi rinkos tyrimų bendrovės „Mintel“ analitikė Chana Baram.

Gyvūnams skirta kosmetika, SPA procedūros, aukščiausios kokybės ėdalas ir dizainerių aksesuarai, o švenčių proga – suderinti augintinio ir šeimininko drabužiai, „Pawsecco“ (nealkoholinis vynas šunims. – Aut.), taip pat tortai iš mėsos ir grūdų.

Tai tik dalis prekių, kurios naminių gyvūnų rinką Jungtinėje Karalystėje 2018 metais išpūtė iki 1,7 mlrd. svarų (1,9 mlrd. eurų).

„Mintel“ prognozuoja, kad per ateinančius penkerius metus ši suma padidės dar 25 proc.

„Tūkstantmečio kartos atstovai gyvūnus laiko savo pačių tęsiniu. Ir kadangi žmonės vis daugiau dėmesio skiria sveikai gyvensenai, lygiai taip pat jie rūpinasi ir savo augintiniais“, – sako Ch.Baram.

Todėl ateityje numatomas gyvūnų sporto ir sveikatingumo reikmenų segmento augimas. Specialistė prognozuoja, kad jau netrukus gali išpopuliarėti gyvūno aktyvumą stebintys išmanieji antkakliai, pagal individualius augintinio poreikius gaminamas ir specialiai jam pritaikytas ėdalas, kuris atitiktų žmonių maistui keliamus reikalavimus, o jo užsisakyti būtų galima internetu.

Dar vienas šeimininkų rūpestis – psichinė gyvūnų sveikata ir gera savijauta.

Jau egzistuoja aukštųjų technologijų įrenginiai, kurie leidžia vienišam gyvūnui tiesiog spustelėjus mygtuką vaizdo skambučiu susisiekti su savo šeimininku. O tas augintinį gali ne tiktai pakalbinti, bet ir nuotoliniu būdu apdovanoti skanėstu.

Pasaulinės tendencijos neaplenkia ir Lietuvos.

32 metų Birutė, turinti 8 metų kalytę Mailą, sako pinigų gyvūno reikmėms netaupanti: pareigingai skiepija, kas pusmetį veda kirpti nagų pas specialistą, perka brangų ir kokybišką ėdalą, kurio pakuotė kainuoja 35 eurus.

Maila turi savo guolį ir indus maistui bei vandeniui, kuriuos šeimininkė periodiškai atnaujina.

Taip pat specialias žirkles nagams karpyti, pavadėlį, porą striukų – plonesnę ir šiltesnę.

Bet tai, pasak Birutės, būtinieji reikmenys – net drabužėliai reikalingi tam, kad augintinis žvarbiu oru lauke nesušaltų.

„Šampūno jai užtenka vieno buteliuko metams. Reikia turėti omeny, kad šuo mažas ir labai trumpo kailio“, – „Lietuvos rytui“ sakė šeimininkė.

Nebūtinų ar tiesiog daiktų dėl grožio Mailai Birutė neperka. Tačiau taip buvo ne visada.

„Seniau jai vis ką nors nupirkdavau – tai žaisliuką, tai kramtuką. Kartą nupirkau tiesiog gražų antkaklį. Tokį ryškiai raudoną, su metaliukais, jai labai tiko prie „ryžo“ kailio. Susigundžiau! Nors ji už antkaklio net nesileidžia vedžiojama, tiktai su petnešomis“, – nusijuokia pašnekovė.

Bet požiūris pasikeitė prieš porą metų gimus sūnui: „Sakyčiau, žmonės popina šunis ir tikrai perka daug nebūtinų dalykų, jei neturi vaikų. Atsiradus vaikams persidėlioja prioritetai, ir šuo gauna tai, kas būtina, nes vietoj dar vieno raudono antkakliuko verčiau nuperki vaikui naują džemperį.“

Vis dėlto viena tradicija liko – per Kalėdas Maila po eglute randa jai skirtą minkštąjį žaislą, kurį mėgsta tampyti ir su juo miegoti. Kadangi per metus toks daiktas nusidėvi, Kalėdų Senelis šuniuko nepamirš ir šiemet.

Vilnietė Jūratė neslepia, kad katės laikyti ji nei planavo, nei norėjo: idėjos autoriai ir iniciatoriai buvo vyras su pirmoku sūnumi.

Teko nusileisti daugumai, ir taip prieš metus šeimos namuose atsirado britų trumpaplaukė katė Izabelė.

„Vardą jai sugalvojo veisėjai, toks jis įrašytas ir dokumentuose. Bet jis tobulai jai tiko, todėl nekeitėme. Mūsų vardai paprasti, o ji – karalienė“, – pasakoja Jūratė.

Naujoji augintinė netruko pavergti moters širdį: dabar pati juokais vadina ją dukryte, su džiaugsmu rūpinasi ir lepina.

Šeima negaili pinigų brangiausioms veterinaro paslaugoms. O kiek išleidžia kačių ėdalui su lašiša ir triušiena, natūraliam kraikui ir kitoms reikmėms, tiksliai net neskaičiuoja.

Kilmingą augintinę šeimininkė norėtų ir papuošti, tik katės – įnoringi padarai: „O taip! Aš tikrai pirkčiau ir pirkčiau visus tuos odinius dirželius ir pakabučius su „Swarovski“ kristalais, ir nežmoniškais kiekiais! Bet baisiausias dalykas yra tas, kad ji jų nenešiotų, – tiesiog viską nusidraskytų.“

„Užkalnio žurnalo“ redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė jau beveik metus džiaugiasi juodakailio šuns Oregono draugija.

Jį su mylimuoju žurnalistu Andriumi Užkalniu pasiėmė iš gyvūnų prieglaudos.

Tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose turinti mergina nevengia su jais dalintis augintinio nuotraukomis ir istorijomis: kaip jam iškrito pirmasis pieninis dantukas, kokių išdaigų prikrėtė, kokius restoranus kartu su šeimininkais aplankė.

Ar nesulaukia komentarų, kad verčiau augintų ne šunį, o vaiką?

„Kai pranešėme pasiėmę šuniuką iš prieglaudos, buvo tokių komentatorių, bet, žinote, čia tie, anonimai, į kuriuos kreipti dėmesį nėra didelės prasmės, – sako Fausta. – Nematau prasmės šuns būtį namuose lyginti su vaiko atsiradimu, neva, kas geriau, kas reikšmingiau.

Žinau, kad už tokius žodžius galiu būti pasiųsta faktiškai į viešas kartuves, bet man atrodo natūralu, jog kai kam savas šuo svarbesnis už svetimo žmogaus vaiką.

Lygiai taip pat kai kam jo vaikas šimtąkart svarbesnis už kieno nors šunį.“

Namuose atsiradus Oregonui gyvenimas nepradėjo suktis vien apie jį, bet kai kurios detalės pasikeitė: šuniukas kone akimirksniu sureguliavo iki tol chaotišką poros miego ritmą, paskatino dažniau rinktis gyvūnus įsileidžiančius restoranus ir kavines.

„Be to, mano pačios gyvenimui suteikė daug ramybės“, – neabejotiną privalumą įvardija Fausta.

„Skanėstų atsargos pas mus, regis, begalinės. Be to, kad patys juos perkame, dar ir svečiai nepamiršta Oregonui atnešti lauktuvių“, – šypsosi šeimininkė.

Vis dėlto geriausias lepinimas – laikas kartu ir pakasyta papilvė: „Šuo – kaip ir mažas vaikas: visi blizgučiai ir fejerverkai dažniausiai reikalingi tėveliams.

Brangūs vežimėliai, vardiniai drabužėliai, auksiniai čiulptukai vaikams nerūpi.

Ir šuniukams, man regis, nė motais tie visi blizgučiai, kuriais juos puošia šeimininkai.“

Šunų dresuotoja Izabelė Norkutė visai nenustemba išgirdusi, kad kur nors ant sofos murkia jos bendravardė.

Pati mergina turi itin retos romėnų vandens šunų veislės atstovą, kurį pavadino Rapolu, o štai kaimynai dvimetį sūnų šaukia Riko vardu.

„Kartais svarstau, jog žmonės pirmi pradėjo duoti vaikams šunų vardus, o vėliau komentuoti ir pykti, kad šunims duodami žmogiški.

Kas kam nori, tas tam ir suteikia patinkantį vardą. Būkime liberalesni“, – „Lietuvos rytui“ sakė ji.

Bet dėl šunų auklėjimo ir jų lepinimo kinologijos mokslus baigusios merginos nuomonė griežtesnė: „Meilė augintiniui pastaruoju metu dažnai painiojama su jo tapatinimu su žmogumi.

Tačiau šuo niekada nebus žmogus, kaip ir žmogus niekada nebus šuo. Šėrimo, auklėjimo metodai neturi būti taikomi lyg susilaukus vaiko.“

Šunų vedžiojimo į restoranus ar puošimo vardiniais drabužiais I.Norkutė nelaiko didele blogybe – tai kiekvieno šeimininko asmeninis pasirinkimas. Tik primena, kad šių gyvūnų klausa daug jautresnė negu žmonių, todėl einant į triukšmingą klubą ar koncertą augintinį verčiau palikti namie.

„Teko susidurti su meškos paslaugą savo augintiniams darančiais šeimininkais: „Bet šuniukas žiūri ir nori šokolado“, „Bet jis taip gailiai prašosi į lovą.“

Šunys kilę iš vilkų, o vilkų bandose visuometr yra lyderis, kuriuo šuo pasitiki.

Tada tenka paaiškinti šeimininkams, kad leisdamas šuniui nuspręsti, kaip viskas vyks, žmogus tik atima iš jo galimybę būti saugiu bandos nariu ir turėti autoritetą“, – sako šunų elgsenos žinovė.

„Pastebime, kad mūsų klientai savo augintinius labai mėgsta palepinti įvairiais skanėstais ir žaislais“, – sako bendrovės „Future Retail“ direktorius Tadas Akelaitis.

Bendrovės valdomose parduotuvėse ir šunų kirpyklose „Pet24“, anot jo, populiariausios yra kasdienės prekės – sausasis maistas ir konservai augintiniams, o dažniausiai teikiamos paslaugos – kirpimas, šukavimas, maudymas.

„Pastaruosius kelerius metus stebime tendenciją, kad vidutinis krepšelis šiek tiek augo ir šiuo metu siekia apie 25 eurus.

Manome, kad tai vyko dėl gerėjančių klientų finansinių galimybių augintiniams pirkti vis kokybiškesnes prekes ir dažniau palepinti juos skanėstais, žaislais, kitais laisvalaikio ar priežiūros reikmenimis“, – sako T.Akelaitis.

Pavyzdžiui, kalbant apie ėdalą, ekonominės klasės maisto pirkėjai dažniau pradeda pirkti premium klasės maistą, premium klasės maisto pirkėjai – superpremium klasės maistą.

Tas pat pastebima ir kitose prekių kategorijose.

Paklaustas apie apie prabangos prekių segmentą pašnekovas atsakė, jog tokį išskirti sudėtinga – visi daiktai atlieka tam tikrą funkciją ir yra reikalingi: „Prabangos“ prekėmis galėtume vadinti tas, kurios atlieka tą pačią funkciją kaip ir pigesni analogai, bet yra išskirtinės kokybės ar išskirtinių savybių. Stengiamės patenkinti skirtingus poreikius.“