Kodėl katės yra tokios išskirtinės ir kodėl daugybė žmonių jas besąlygiškai dievina?
Kas daro įtaką katės elgesiui?
Daugybė kačių elgesio ypatumų tiesiog stulbina žmogų. Šie gyvūnai neretai demonstruoja nuostabų gudrumą ir sumanumą, o kartais jų tiesmukumas verčia iš kojų.
Toje pat katėje žiaurumas ir pyktis gali puikiai derėti su švelnumu, prieraišumu ir pažeidžiamumu.
O apie kačių veiksmų nenuoseklumą jų šeimininkai galėtų papasakoti begalę istorijų.
Kokios to priežastys? Ar šie elgesio ypatumai sietini su kačių medžiokliniais instinktais? O gal tai yra prijaukinimo pasekmė?
Iš tiesų čia svarbu viskas: kaip žmogus elgiasi su augintiniu, kokie pastarojo santykiai su kitais gyvūnais ir kokia gyvenimiška patirtis.
Žinoma, paveldimumas bei auklėjimas irgi gali lemti katės charakterį, bet ne taip smarkiai kaip šuns. Vienokią ar kitokią katės reakciją iššaukia tos akimirkos nuotaika.
Katė – tai katė!
Kačių savininkai dažnai patys daro klaidą, į augintinį žiūrėdami kaip į kitą šeimos narį ar net vaiką ir todėl su juo atitinkamai elgdamiesi. Dar blogiau – žmonės tikisi iš katės tokio pat atsako.
Bet katės psichologija yra kitokia – jos nesuvokia „sužmogėjimo“. Kuo greičiau šeimininkas tą supras, tuo geriau galės pažinti savo augintinį ir net nuspėti jo veiksmus.
Pirmiausia, katinas nepasikeis patekęs į namus. Jei jis buvo „su charakteriu“, toks ir liks.
Antra, katės yra iš prigimties plėšrūnai ir tai užkoduota jų elgesyje. Tai reiškia, kad būdamos mitybos grandinės viršuje, katės visus kitus skirsto į dvi grupes: laimikį ir varžovus.
O kategorijos tų, nuo kurių reikia sprukti, pas kates nėra – juk gamtoje niekas jų nemedžioja. Todėl sutikusi savo kelyje daug didesnių gabaritų nepažįstamąjį, katė jį vertina: jei suėsti nepavyks, rodo agresiją siekdama nuvyti šalin, nes baiminasi, kad šis gali jai pakenkti.
Trečia, laukinės gamtos sąlygomis visi katinų šeimos gyvūnai akylai saugo savo teritoriją. Jie nuolat apeina savo valdų ribas ir bet kokį „svetimo“ įsiveržimą priims priešiškai, neatiduodami nė pėdos „savo žemės“.
Ir visiškai nesvarbu, kiek katinas privalgydintas ar numyluotas – nuo to jis neims geraširdiškiau bei nuolankiau žiūrėti ne tik į nepažįstamus, bet ir į šeimos narius.
Tarkim, važiuodami į sodybą žmonės kartu pasiima augintinį. O tada įvyksta štai kas: katė okupuoja ūkinį pastatą ar šiltnamį ir įnirtingai gina juos nuo visų, įskaitant šeimininkus.
Katės suvokimu, viskas teisingai – reikia užsitikrinti visais atžvilgiais geriausią teritoriją ir pasirūpinti, kad kiti nesumanytų kirsti katės nustatytų ribų.
Ir net gausus maistas, kuriuo šeimininkai pasirūpino iš anksto, nepakeis situacijos. Katė visada galvos „apie būsimą dieną“.
Panašus elgesys pasireiškia ir atėjus svečiams. Katei nepatiks, jei ant jo mėgiamos sofos ar kėdės staiga įsitaisys kas nors kitas, o ypač – svetimas.
Toks prisirišimas prie teritorijos ir konkuravimas dėl jos stipriai lemia katės elgesį. Šie gyvūnai labai skausmingai išgyvena permainas – persikėlimas kitur, remontas ar baldų pakeitimas jiems sukelia itin didelį stresą.
Svetingumą katės laiko kažkokiu itin neracionaliu ir kvailu dalyku. Todėl jei augintinį nubausite ar aprėksite jo gynybinės reakcijos metu, tai tikrai nepagerins jo elgesio, o tik pagilins konfliktą.
Gyvūnas vis tiek nesupras šeimininko politikos, kad „viskas geriausia – svečiams“.
Tokioje situacijoje žmogui verčiau elgtis kaip katei ir jai parodyti, kad svečias nesigviešia svetimo – juk būtent taip gyvūnai sprendžia neretai tarpusavyje kylančius konfliktus.
Kodėl kaprizingos katės išvis prisileidžia žmogų?
Dar vienas dalykas, kuro reikia paisyti kačių šeimininkams.
Žmonės neretai susimąsto: kaip tokiems gyvūnams pavyksta išlaikyti lyderio poziciją? Juk kačių šeimos atstovai ne visada pasižymi dydžiu ir pirmenybę teikia vienišiaus gyvenimui.
Atsakymas paprastas. Katės priprato kliautis tik savimi ir netgi evoliucijos tūkstantmečiai nepakeitė šio instinkto. Katino kraujyje įaugę: arba aš, arba mane.
Bet suvokiant tai, dar labiau stebina katino požiūris į žmogų – juk dauguma šių gyvūnų savo šeimininkui leidžia gerokai daugiau negu į save panašiems.
Mokslininkų manymu, katė kuria santykius pagal principą „mama-vaikas“: šeimininką laiko tėvu, o save paskiria „vaiku“.
Bet kai kurios ypač kaprizingos katės užsiima antklodės tampymu ir stengiasi paversti žmogų pavaldžiu: stumia šeimininką būti paklusnios katės arba „vaiko-kačiuko“ vaidmenyje.
Kaip patirtis veikia katės elgesį?
Katės bet kokiomis sąlygomis siekia sau geriausio gyvenimo ir prisitaiko prie esamos situacijos.
Pavyzdžiui, jei katė gyvena šeimoje, turinčioje daug kitų gyvūnų, ji greit išmoks gauti geriausius maisto kąsnius, juos nugriebdama iš kitų dubenėlių, šaldytuvo ar net verdančio puodo.
Šiuo klausimu kačių išradingumas beribis, o įgytą patirtį jos įsimena visam gyvenimui.
Lygiai taip pat katė kovos dėl šeimininko dėmesio, iš jo gaudama daugiau glamonių nei kiti augintiniai.
Jei katinas yra vienintelis augintinis, ji nepavydi maisto, valgo lėtai ir kartais net nenoromis.
Kačių elgesiui įtakos turi ir bendravimas su vaikais, ypač jei jis buvo neigiamas. Gyvūnas tą įsimena ir vengs pasikartojimo.
Pamatęs mažąjį „tironą“ ramus katinas bėgs šalin, o agresyvus – iškart puls. Šeimininkai turėtų būti atsargesni ir stengtis nuspėti katės reakciją į susiklosčiusią situaciją.
Katė-pikčiurnos dukra – irgi pikčiurna?
Egzistuoja daug ypatybių, būdingų tam tikroms kačių veislėms ir tą reikia įvertinti renkantis augintinį.
Burmos katės rekomenduojamos šeimoms su vaikais, o Siamo katės nepakenčia tąsymo, nors ir vienatvę išgyvena sunkiai.
Persų veislės katė atėjus svečiams įsitaisys kur nors aukštai ir stebės, kas vyksta. O štai Abisinijos katė išsirinks vietą ant kieno nors kelių ir išvyti ją reikš mirtiną įžeidimą.
Neveislinės katės paprastai pasižymi nepriklausomu ir laisvamanišku charakteriu. Gatvėje atsidūrusi tokia katė mokės savimi pasirūpinti.
Katinas – gyvūnas, kurį žmogus vertino nuo senovės. Ir ne už atsidavimą, begalinę meilę ar puikią tarnystę, o, tikriausiai, dėl išskirtinumo, nepaperkamumo ir tiesmukumo.
Juk jei katė myli, tai – visam laikui, jei nekenčia – tai ir elgiasi atitinkamai, bet melo ir apsimetinėjimo.
