„Pati vedžioju šunį su pavadžiu, bet kai išbėga prieš jį mažas palaidas šuo, o iš paskos šeimininkė šaukia: „Nebijokit, jis mažas, nieko nedaro“, mane šita frazė užmuša. Mano šuo su charakteriu, dresuotas, bet nemėgsta, kai prie jo bėga svetimas šuo. Ir apskritai kodėl prie jo turi bėgti svetimas šuo? Jis bendrauja tik su pažįstamais, mokytais šunimis“, – sako daugiau nei 30 metų patirtį kinologijos srityje turinti Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė Livija Zizevskė.
Tarp lietuvių gajus įsitikinimas, kad mažas šuo – draugiškas ir nepavojingas, todėl jam neva pavadėlio nereikia, o didelis – rizika ir pavojus. Tačiau, kaip sako profesionalai ir kaip nurodo taisyklės, visiems šunims galioja tie patys reikalavimai.
Konfliktas Vilniaus parke
Į naujienų portalą lrytas.lt kreipėsi vilnietė Jurgita G. (pavardė redakcijai žinoma) ir papasakojo apie nemalonų dviejų šunų šeimininkų konfliktą sostinėje esančiame parke. Moters teigimu, konflikto būtų buvę tikrai išvengta, jeigu ne stereotipinis mažo keturkojo šeimininko įsitikinimas.
„Vieną pavakarę kartu su drauge ir jos šunimi išėjome pasivaikščioti į mūsų gyvenamajame mikrorajone esantį parką. Draugės šuo didelis, bet neagresyvus, dresuotas ir visą laiką vedžiojamas tik su pavadėliu. Kiek žinau, iki šiol nėra buvę nė vieno incidento, kad šuo būtų ką nors užpuolęs. Todėl ramiai išėjome į viešą parką, kur buvo nemažai žmonių ir keletas augintinių.
Draugės šuo iškart patraukė ten buvusių žmonių dėmesį, ne vienas norėjo paglostyti, bet ji įspėjo, kad jai tai nepatinka. Netrukus pamatėme, kad ant kalnelio prie vaikų žaidimų aikštelės be pavadėlio laksto mažas šuo.
Jam kamuoliuką ir pagalį mėto jo šeimininkas. Aišku, suklusome, nes tai pažeidžia taisykles, bet kol neįvyksta nelaimė, tol visi būna ramūs“, – pasakojo vilnietė.
Tačiau viskas pasikeitė, kai mažasis šunelis sumanė pribėgti prie atokiau buvusių moterų su šunimi.
„Mes sėdėjome gana toli nuo tos kompanijos su šunimi, bet jis sugalvojo atbėgti. Šunį kaip tik laikiau aš ir draugei pasakiau greitai jį pasiimti, nes nežinojau, ar susitvarkysiu. Pati pašaukiau mažo šuns šeimininką, kad jį pasiimtų.
Šaukiau kelis kartus, kartu vydama šunelį šalin, nes tikrai nenorėjome jokių problemų. Prie mūsų lėtai atėjęs šeimininkas, jaunas vyras, pradėjo tyčiotis, ko mes čia jį šaukiame ir kad čia mūsų šuniui ne vieta, nes jis garsiai loja.
Draugė puolė aiškinti, kad jis negali paleisti šuns nuo pavadėlio, o jis ištarė skambią frazę: „Jis juk mažas, nieko nedaro, čia jums ne vieta su dideliu šunimi." Po to sekė keiksmažodžių virtinė. Aplink buvę žmonės sustingę klausėsi konflikto ir šuns lojimo.
Vos vyrui su šunimi nuėjus nurimo ir mūsiškis. Daugiau nematėme nė vieno buvusio be pavadėlio. Tad kyla klausimas, ar taisyklės galioja ne visiems? Ar tikrai visada kalti tik dideli šunys, kai užpuolami mažieji?“ – svarstė Jurgita.
Lietuvių elgesys su šunimis pribloškia
„Manyje viskas dėl dabartinės situacijos tiesiog verda“, – neslėpė L.Zizevskė. Ekspertės teigimu, tiek mieste, tiek miesteliuose matoma absoliuti žmonių neatsakomybė, kilusi iš šuns sužmoginimo.
„Ar mažas šuo, ar didelis, visi privalo būti vedžiojami tik su pavadėliais. Žmogus privalo savo šunį vedžioti tik su pavadžiu tose vietose, kur yra žmonių, kiti šunys, katės ar bet kokie kiti gyvūnai.
Paleistas nuo pavadžio šuo gali būti tik tam skirtose specialiose vietose: dresūros aikštelėse, parkuose, kurie skirti palaidiems šunims. Bet tokių parkų kol kas mačiau tik užsienyje. Nors ir tuose parkuose, jeigu žmogus žino, kad jo šuo agresyvus, jis nueis į tolimiausią kampą ir įspės kitus, kad neitų artyn.
O pas mus kažkoks chaosas: jeigu šuo mažas, jis niekam neva nekąs, o didelius šunis duoda vedžioti vaikams ar bobutėms, kurie, tikėtina, nesusitvarkys. Juolab daugelis net nedresuoja šunų.
Ir viską pateisina besąlygiška meile. Visų pirma šuo yra gyvūnas, dresuotas, bet vis tiek gyvūnas, o tada draugas, šeimos draugas, kompanionas. Jį valdo instinktai“, – tvirtina šunų mylėtoja.
Jos teigimu, žmonės taip sužmogina šunis, kad nesugeba atskirti jų tikrų poreikių ir elgesio ypatybių.
„Žmogus jau net įsivaizduoja, kad šuo mąsto kaip žmogus. Bet taip nėra. Turiu kelių dešimčių metų patirtį, be galo myliu šunis ir teisėjauju tik dėl to, kad galėčiau paglostyti pačius įvairiausius.
Bet juokiuosi pamačiusi, kai žmogus kalbasi su šunimi ir sako: „Kodėl tu taip blogai elgeisi? Taip negražu.“ Lietuviai dažnai perlenkia lazdą dėl augintinių. Tam įtakos turi ir tai, kad daug metų nebuvo tradicijų į šunis žiūrėti ne tik kaip į darbinius ar medžioklinius.
Daug metų į juos niekas nežiūrėjo kaip į naminius gyvūnus. O dabar nuo būdos jie perėjo į namus, kuriuose užima daug vietos: miega lovose, pietauja prie vieno stalo, eina į paplūdimius.
Man labai gera būti su šunimis, myliu juos, bet vis tiek jie turi turėti savo vietą“, – apie atsakomybės ir tradicijų stoką aiškina kinologijos profesionalė.
Stop perdėtam šuns garbinimui
Pasak L.Zizevskės, šuns laikymas namų karaliumi – tragedija.
„Šuo yra gaujos narys, jeigu jis gyvena namuose, jis turi pasirinkti lyderį. O kai pats šuo tampa lyderiu ir jam visi stengiasi paklusti, tai yra nenormalu. Kai jis labai lepinamas, šuo nesupranta, kaip dominuoti, ir dėl to nesijaučia gerai.
Šuo gerai jaučiasi tada, kai šeimininkas nuoseklus, jį dresuoja, su juo užsiima, šuo jį laiko herojumi.
Be to, šuo tikrai nėra laimingas, kai tik guli lovoje, kartkartėmis pavaikšto gatve ar laksto tuščiai po aptavarą. Jam reikia dėmesio ir nuoseklios mankštos, pavyzdžui, atnešinėti kamuoliuką ar bėgti šalia šeimininko, važiuojančio dviračiu. Tai stiprina šuns sveikatą.
Daugelis renkasi patogų, paprastą šuns pavedžiojimą, neva to užtenka. Čia kaip namų šeimininkė, kuri sukinėjimosi virtuvėje negali vadinti sportu“, – pastabomis ir patarimais dalijasi Vilniaus m. šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė.
Taisyklės – vienodos
Šunų vedžiojimo tvarką ir taisykles nustato savivaldybės ir kontroliuoja jų laikymąsi. Šiuo atveju lrytas.lt kreipėsi į Viniaus miesto savivaldybę, Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Andžejus Dinikis priminė galiojančias taisykles.
Šunis rekomenduojama vedžioti savivaldybės įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jei jos yra, kitais atvejais – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose.
Gyvūnų vedžiojimo aikštelės turi būti pažymėtos aiškiai matomais, ne mažesniais kaip 15 cm pločio ar skersmens ženklais su užrašu, pvz., „Gyvūnų vedžiojimo aikštelė“.
Jei šuns laikytojas, vedžiodamas savo augintinį uždaroje gyvūnų vedžiojimo aikštelėje, gali užtikrinti, kad jo šuo nekels grėsmės kitiems gyvūnams ir žmonėms ir nepabėgs iš aikštelės, šuo gali būti be pavadėlio ir (ar) antsnukio.
Asmenys, gyvūnų vedžiojimo aikštelėse vedžiojantys šunis, turi surinkti jų šunų paliekamus ekskrementus ir kitus teršalus. Pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešosiose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu.
Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešosiose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad jis nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.
Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.
