Bet kokiu atveju dresuojant šunį pirmiausia reikia suteikti galimybę dirbti be koreguojančių priemonių, o rimtesnes pasilikti sunkesniems atvejams. Jei šuniui aiškiai parodomi pasirinkimai, jis bus laimingas ir norės dirbti.
Smaugiamasis antkaklis
Smaugiamasis antkaklis – viena iš dresūros priemonių, kuria reikia mokėti naudotis. Jį rinktis patartina tada, kai kiti metodai išties nepadeda.
Šį antkaklį reikia mokėti tinkamai uždėti. Grandinėlė turi būti aukštai ant šuns kaklo, o ne kabėti „kažkur apačioje“. Ji negali būti nei per ilga (nebus greito, stipraus pasipriešinimo truktelint), nei per trumpa (antkaklis susitrauks per greitai). Paprastai pirmiausia (ir dažnai pakanka vien to) grandinėlė naudojama segant prie abiejų žiedų – pervėrimas pasirenkamas „sunkesniems atvejams“ (siekiant didesnio efektyvumo ar kai šuo labai nejautrus).
Žiedas, kuris tvirtinasi prie pavadėlio, turi eiti šuns kaklo viršuje, ne po juo. Grandinėlė turi formuoti P raidę, kurios „uodega“ būna toj pačioj pusėj kaip ir žmogus.
Kai šuo pradeda tempti, grandinėlė trumpai ir staiga truktelima („pakirtimas“). Jokiu būdu negalima tolygiai šuns tempti pas save ar leisti jam tempti jam pačiam, tikintis, kad jis ir taip „pasimokys“ – grandinėlė skirta pakirtimui. Ji netinka ilgiems, kasdieniams pasivaikščiojimams – tai dresūros, ne vedžiojimo priemonė. Netinkamai su ja elgiantis, ji gali sukelti traumas.
Jei vedžiojimo metu šuniui leidžiama tolygiai tempti pavadį, jis tiesiog išmoksta tempti nepaisydamas grandinės. Taip ji pasidaro neefektyvi ir nujautrina šuns gebėjimą reaguoti į mokymą. Tada išauga sužalojimų rizika. Verta atsiminti ir tai, kad kai kuriais atvejais šuo į smaugtuką, kaip ir spygliuotą antkaklį, gali nereaguoti (tam tikromis aplinkybėmis tai netgi gali sustiprinti susijaudinimą).
Smaugiamosios grandinėlės negalima dėti kelių mėnesių amžiaus šuniukui, ligotam, senyvam šuniui, ja negalima rišti šuns (šuns niekad negalima palikti su grandinėle – jis netyčia gali pasismaugti).
Naudojant smaugiamuosius antkaklius, yra rizika sužaloti šuns minkštuosius audinius, trachėją, patempti kaklą, paralyžiuoti gerklų nervus. Kai kuriais atvejais galimas akių pažeidimas (sprogusios kraujagyslės), alpimas, koordinacijos sutrikimas.
Yra nuomonių, kad smaugiamas antkaklis gali sužaloti ir trapią skydliaukę, seilių liaukas bei limfmazgius apie ausų apačias. Tinkamai naudojant tokį antkaklį žalos tikimybė minimali, tačiau vis tiek egzistuoja. Itin smaugiamųjų antkaklių reikėtų vengti auginantiems šunis trumpais snukiais, iššokusiomis akimis ir mažomis trachėjomis (pvz., mopsus ar buldogus).
Griežtas antkaklis
Nors atrodo it puikiausias kankinimo įrankis iš slaptos sadisto svajonės, šis antkaklis ne toks žalingas kaip „smaugtukas“. Jis sukelia mažesnį spaudimą lyginant su grandinėle smaugiamojoje pozicijoje – jo paviršiaus plotas didesnis. Be to, grandinėlėje apkrova veikia netolygiai ir korekcija ne tokia efektyvi. Dirbant su spygliuotu antkakliu nereikia naudoti tiek daug jėgos. Toks antkaklis itin tinka stipriam, užsispyrusiam šuniui.
Renkantis griežtą antkaklį, svarbu jo kokybė – negalima gailėti pinigų, būtina įsigyti gerą gaminį. Pigūs antkakliai su aštriais spygliais, taip pat netinkamai parinkti antkakliai gali sužaloti odą. Kokybiškų antkaklių dygliai užapvalinti ir pasiskirstę taip, kad jėga tolygiai pasiskirsto per juos visus.
Spygliuotas antkaklis dedamas ant šuns kaklo po ausimis – jautriausioje vietoje. Jis neturi kabėti kažkur apačioje ir nėra maunamas per galvą. Liežuvėliai negali būti pasukti išorėn.
Net šį antkaklį naudojant tinkamai slypi keletas pavojų. Pvz., šuo su „griežtu“ tiesiog mokomas nereaguoti į kitus šunis ir truktelėjimas seka tik tada, kai jis pamato kitą šunį – su laiku kito šuns pasirodymą pradeda sieti su nemaloniu jausmu. Be to, tokio antkaklio negalima naudoti supykus – dresūra skirta ne smurto poreikio realizacijai, tai smagus užsiėmimas. Šį antkaklį gali naudoti tik ramus, „objektyvus“ žmogus.
Daug kas spygliuotus antkaklius naudoja neteisingai – panašiai kaip ir grandinėles. Savininkas energingam, mėgstančiam tempti pavadį šuniui uždeda tokį antkaklį ir vedžioja su juo kasdien. Šuo greičiausiai tempia kiek mažiau, tačiau kadangi antkaklis paprastai dedamas netinkamoje vietoje ir naudojamas ne taip kaip reikėtų, jo poveikis minimalus, o kaklo sužalojimo tikimybė išauga. Su laiku šuo prie tokio vežiojimo pripranta ir vėl pradeda tempti pavadį (tada sakoma „šuo priprato prie giežto antkaklio“). Kai kas griežtus mėgsta dėti vien dėl to, kad šuo dėl to atrodo „kietai“. Išties galima pamatyti daug šunų, vedžiojamų su tokiais antkakliais vietoj įprastinių – tai blogas ir netikęs pasirinkimas.
Verta atsiminti ir tai, kad negalima šuns paleisti lakstyti ir žaisti su kitais gentainiais uždėjus griežtą antkaklį – kitas šuo į jį gali rimtai susižaloti.
Apynasriai
Daug kas nepasitikėdami korekciniais antkakliais renkasi specialius apynasrius – „halterius““. Jie veikia it galvos petnešos ir naudojami šunį mokant eiti greta. Šuniui tempiant, apynasris pasuka jo galvą. Nors atrodo saugiai, čia irgi slypi keletas pavojų – šuo gali įsikąsti liežuvį, apynasris gali nutrinti snukį, parinkus netinkamą dydį pažeisti akis, staigiai truktelėjus galima rimtai sužaloti gyvūno kaklą.
Specialistai dresūros metodus taiko atsižvelgdami į konkretų šunį, tad profesionalų rankose šie įrankiai tampa visai kitokiais nei pas nepatyrusius šeimininkus. Vien uždėjus antkaklį, kad ir patį „stebuklingiausią“, problemos jis neišspręs. Norint šunį išmokyti netempti pavadžio, reikia žinoti kaip tai daryti. Šitie antkakliai skirti dresūrai, o ne kasdieniams pasivaikščiojimams.
Daugiau skaitykite www.vetvila.lt
