Pirmiausia reikia suprasti, kad dažniausiai dalykai, kurie mums sukelia problemų, yra visiškai natūralūs šuniui. Jis grauždamas mūsų daiktus, vogdamas šiukšles ar net valgydamas lauke rastas išmatas maitinasi, gauna tam tikrų trūkstamų mineralų, vitaminų arba valo bei masažuoja savo dantis ir dantenas. Tad graužti daiktus jam yra normalus dalykas ir jis tikrai nesupranta, kodėl vieną daiktą lyg ir galima graužti, o už kitą sugraužtą jau gauna barti. Destruktyvus graužimas dažniausiai yra visai jaunų ar paauglių šunelių problema, nes jiems tai malonus, linksmas užsiėmimas, o jie neturi kur kitur išlieti savo energijos, ypač kai paliekami vieni namuose.
Prevencija
Ugdyti tinkamus įpročius reikia pradėti nuo pat pirmos dienos, kai šuo pas jus atvyksta. Tiesa tokia, kad jei šuns aplinkoje bus daiktų, kurių negalima graužti, jis juos graužti vis tiek bandys. O kadangi graužimas šuniui yra malonus procesas, tai jau bus natūralus paskatinimas. Ir jei radę sudraskytą batą ar knygą galiausiai jį apibarsite, šuo nebesugebės suprasti, kad dabar yra baramas už tai, ką padarė prieš valandą, mat šunų smegenys taip neveikia. Paprasčiausiai šuo ims bijoti jūsų arba jūsų sugrįžimo namo, tačiau graužti nenustos.
O jei pastebėsite šunį graužiantį, imsite jį gaudyti, tai taps be galo smagiu gaudynių žaidimu, kuris dar labiau paskatins vogti ir graužti daiktus. Net jei pavyko sudrausminti šunį ir jis nustojo graužti, greičiausiai šia malonia veikla užsiims tada, kai jūsų nebus šalia. Be to, neretai nuobodžiaujantis šuo, kaip ir mažas vaikas, ima reikalauti mūsų dėmesio ne pačiais maloniausiais būdas. Ir visiškai nesvarbu, kad jis gali būti ir negatyvus. Todėl kai įsigyjate šunį, pirmiausia turite jam sukurti aplinką, kur nebūtų nieko netinkamo, ką jis gali sugraužti.
Geriausia tuo metu, kai negalite jo akylai prižiūrėti, paskirkite jam nediduką kambarėlį ar aptvarėlį (net ir bute), kur jaunas šuo turėtų guolį, tualetą (tolimiausiame kampe nuo savo guolio), vandens dubenėlį ir bent kelis specialiai graužti pritaikytus žaislus (geriausiai tinka tvirti tuščiaviduriai žaislai, į kuriuos galima prikimšti šunelio ėdalo, skanėstų ir pan.). Tokioje aplinkoje šuo natūraliai ims graužti vienintelius dalykus, kuriuos graužti įmanoma, o tai jam sukels papildomų malonių jausmų, nes juos grauždamas bus apdovanojamas dar ir skanėstais. Neilgai trukus šuo taps priklausomas nuo graužti skirtų žaislų – o tai yra būtent tokia priklausomybė, kokios mes ir norime.
Kaip išmokyti nebegraužti?
Kai šunį prižiūrime, galime jam leisti būti ir ten, kur yra daiktų, kurių negalima graužti. Tačiau prieš tai turime išmokyti komandą „palik“. Ši komanda gana nesunkiai išmokstama. Tiesiog reikia kumštyje laikyti skanėstą ir, pasakius komandą, šuniui skanėsto neduoti, kol jis nenusuka nosytės ar neatsitraukia (t.y. kol bando visais būdais skanėstą iškrapštyti). Kai šuniukas šį pratimą išmoksta, t.y. pasakius „palik“ net nebando imti skanėsto, kol jūs jam jo nepaduodate (geriausia būtų tam pritaikyti komandą, pavyzdžiui, „imk“), galima tai kartoti jau padedant skanėstą ant žemės šalia šuns, vėliau net ant jo letenos ar net mėtant skanėstus šalia jo. Žinoma, tai reikia pradėti daryti pamažu, nes jei šuo griebs skanėstą ir jam tai pasiseks padaryti pirmiau, nei jūs spėsite jį uždengti, taip jis bus apdovanotas už nepaklusnumą, o tai gali truputį sulėtinti progresą.
Vėliau jau reikėtų mokyti su žaislais ar graužti skirtais dideliais skanėstais, kurių šuo nesugraužtų per kelias sekundes (t.y. tokių, kuriems įveikti prireikia bent 10 minučių). Šiuo atveju jau galima pradėti mokyti pirmiausia su skanėstais ar žaislais elgiantis taip pat kaip su mažais skanėstais, o vėliau duodant juos šuniui (bet dar prilaikant savo ranka) ir pasakant komandą.
Jei šuo palieka objektą ir jį atiduoda mums, geriausia ištarti „ačiū“ (tai vėliau padės šuniuką mokant duoti daiktus mums į rankas), pagirti ir apdovanoti (galima net duoti tą patį daiktą, kurį jis ir paliko). Jei šuo objekto atiduoti nenori, jį laikykite (netraukite, nes tai taps tik smagiu „tampymo žaidimu“) ir komandą kartokite griežčiau.
Jei tai nepadeda, staigiai atimkite žaislą ar skanėstą ir kartokite ankstesnius komandos mokymo žingsnelius arba pasirinkite ne tokį patrauklų šuniui objektą. Kitas žingsnis, kai šuo išmoks šį pratimą, paprašyti palikti objektą, kurio mes jau neliečiame. Kai ir tai pavyks, kartokite tai su vis patrauklesniais objektais. Kai šuo drąsiai paliks net ir mėsos gabalą, komanda išmokta galutinai. Galime drąsiai su priežiūra šunį paleisti net ir tokiose vietose, kur yra dalykų, kurių jam graužti nevalia.
Jei šuo žaisdamas pagriebia ir ima graužti ką nors, ko graužti negalima, teliks ištarti komandą „palik“. Žinoma, už tai jį apdovanokite skanėstu ar žaislu, kurį graužti galima. Neilgai trukus šuo išmoks, kad galima (o ir smagiausia) graužti tik savo žaislus. Tik tada, kai šuo visa tai puikiai išmoks, bus galima jam leisti lakstyti po visus namus net ir tuo metu, kai jo neprižiūrime.
Kova su jau esama problema
O ką daryti, jei jau turime šunį, kuris mano, kad niokoti namus ir graužti viską, kas pasitaiko po kojomis, be galo linksma? Greičiausiai nutiko ir taip, kad šeimininkai nė nenutuokė, kaip elgtis, ir ne kartą visai netyčia netgi paskatino prastą šunelio elgesį, todėl dabar nebežino, nei kaip drausminti, nei kaip apsaugoti savo namus. Vienas iš būdų – iš naujo išmokyti šunelį visų taisyklių, kaip ir su mažu šuniuku. Tačiau tai įmanoma ne visais atvejais.
Žinoma, visada svarbu jam sukurti kuo daugiau galimybių savo energiją nukreipti į kitokią veiklą: ilgesni pasivaikščiojimai, dresūros pamokėlės ar pan. turėtų sumažinti šuns nuobodulį, kartu ir norą graužti viską iš eilės. Taip pat nesvarbu, kokio amžiaus šuo, būtina jį mokyti, ką graužti galima, – t.y. visada turėkite netoliese patrauklių (pvz., su skanėstais viduje) graužti skirtų žaislų. Be to, komanda „palik“ taip pat naudinga visiems šunims.
Papildomas būdas apsaugoti savo turtą, kol šuo mokosi pakeisti savo įpročius, yra visus daiktus, kuriuos šuo labiausiai mėgsta graužti, paslėpti taip, kad gyvūnas nepasiektų (pavyzdžiui, jei turime šunį, pamišusį dėl batų, batus, kol šuo išmoks graužti jam skirtus dalykus, tiesiog laikykite batų dėžėje).
Tuomet reikėtų įsigyti keletą šuns mėgstamiausio tipo, tačiau mums nereikalingų daiktų (pavyzdžiui, batus dievinančio šuns atveju, galima paaukoti kelias senas, nutrintas poras batų). Tokius batus reikėtų išteplioti kokia nors medžiaga, kuri šuniui būtų neskani. Būna specialių „karčiojo obuolio“ ir pan. tepalų, kurių galima įsigyti gyvūnų parduotuvėse ir veterinarijos vaistinėse.
Taip pat galima tuos daiktus tiesiog patepti kokiu nors aštriu padažu ar pan., kurio skonis šunį atbaidytų. Po kurio laiko šuo turėtų nustoti mėginti liesti tuos daiktus, kuriuos jam šitaip pateikėme. Tuomet galima atnešti naują tokių daiktų ir vėl ištepus tuo paties skonio tepalu jų pridėlioti namuose. Taip šuo mokysis, kad keičiantis batams taisyklės nekinta, – jie vis dar bjaurūs. Po keleto tokių batų pakeitimų, kai jau pastebėsite, kad net atnešus naujus „dar neragautus“ batus, šuo jų nė nebemėgina graužti, galime ir savo batus ištraukti iš slėptuvių. Jei per šį laiką dar mokėme šunį ir to, kad graužti tam skirtus žaislus yra smagu, jam batai neturėtų būti įdomūs.
Kai problema yra ne tik graužimas, bet ir nevalgomų daiktų (kai kuriais atvejais net išmatų) rijimas, reikėtų pasikonsultuoti su veterinarais. Gali būti, kad šuns mityboje trūksta tam tikrų medžiagų ir jis dėl to ryja tai, kas mums atrodo nevalgoma. Kai kuriais atvejais užtenka šuns racioną papildyti vitaminais ar pakeisti jo maistą ir problema dingsta savaime. Kitu atveju reikėtų tiesiog šunį mokyti, kas valgoma, o kas ne, panašiai kaip ir aprašyta anksčiau.
Jei šiuos patarimus išbandėte, bet norėtumėte papildomos informacijos, visada pagalbos galite kreiptis į šunų elgesio profesionalus, kurie parengs programą, tinkamą konkrečiam jūsų šuns atvejui.
Straipsnio autorės Viktorijos Gradauskaitės Šuniukų mokykla.
