Kompanijos „Partners & Lesni“ vadovas Povilas jau seniai norėjo šuns, mat jam patinka turėti nors vieną draugą, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti. „Po Rimantės, žinoma“, – juokdamasis prideda vaikinas.
Keturių mėnesių kalytę, kurią pavadino Loya, pora parsivežė iš Čekijos. 1800 kilometrų automobiliu įveikę jie džiaugėsi, kad grįžtant atgal su augintine nepajuto jokių jos liūdesio požymių. Loya visą kelionę buvo guvi, draugiškai nusiteikusi ir aktyvi.
„Tikėjomės šuns emocijų, manėme, kad bus sunki kelionė namo. Bet ji nuo pirmosios akimirkos Povilą pasirinko šeimininku, nesitraukė nuo jo nė per žingsnį. Stojome degalinėse, šuoliavome pievomis – linksminome ją“, – juokėsi R.Kulvinskytė.
Loyos vardą Rimantė buvo sugalvojusi jau tada, kai Povilas tik užsiminė norintis šuns. Mergina juokiasi, kad tokia, o ne lietuviška, rašyba reikalinga, esą koks nors užsienietis jos nešauktų Lodžijos vardu. Ir prieš dvejus metus, rusų melsvųjų veislės katę pavadinusi Taiga, ji žinojo, kad jos kompanionė kada nors bus Loya.
Kad įsigis kalytę, jei gyvens bute, buvo Rimantės noras – mat vaikystėje ir paauglystėje tėvų namuose Naujojoje Akmenėje visada buvo tik kalytės. Jos merginai atrodė mielesnės, ištikimesnės nei patinai, valdomi instinktų.
„Buvo smagu laukti tuos keturis mėnesius ir kalbėtis apie tai, kaip laukiame Loyos. Kai pamatėme šunį, puolėme jo kviesti vardu. Veisėjai šypsojosi, kad sugalvojome gerą vardą, o mes su tuo vardu lūpose gyvenome jau keturis mėnesius. Loya į jį atsiliepė jau antrą dieną – matyt, vardas patiko ir jai pačiai“, – šypsojosi Rimantė.
Pirmą vakarą namuose šeimininkai jaučiasi padarę klaidą – Taigą, kuri iki šiol buvo vienintelė jų namų šeimininkė, bandė prikišti prie draugiškai nusiteikusios Loyos, kad jos susipažintų. Tąkart Povilas buvo apdraskytas.
Kitą dieną augintinėms jie leido pačioms išsiaiškinti santykius ir įtakos zonas. Loyai norisi žaisti, katę ji užspeičia į kampą, o Taiga laikosi oriai ir nesileidžia į draugystes.
„O kokios pavydo scenos! Taiga miega su mumis, o Loyai leista atsigulti šalia lovos, bet jokiu būdu nelipti. Dabar ji mažytė, bet žinome, kokia užaugs, dėl to pratiname nelipti į lovą nuo pirmų dienų.
Dar juokingiau, kai važiuodami pas tėvus abi susipakuojame į automobilį – jaučiamės kaip cirkas ant ratų su pačiomis įvairiausiomis augintinių nuotaikomis“, – kalbėjo tinklaraštininkė R.Kulvinskytė.
„Būk tokiu žmogumi, kokį mato tavo šuo, – man graži ši mintis. Loya mane moko disciplinos, tramdyti pyktį – juk namuose mažas vaikas, pirmomis dienomis reikėjo keltis kas dvi valandas.
Matyt, stresas sukėlė kalytei fiziologinių bėdų. Ir dar man patinka, kad tokį pudelį – beje, jie yra antroje vietoje pagal protingumą – turėjo ir Winstonas Churchillis“, – pasakojo P.Miškinis-Eidukonis.
„Rimantė dirbs dieną, o aš ir dieną, ir naktį. Apie tai kalbu, nes ne vienas žmogus, mums parsivežus Loyą, jau klausė, ar ne geriau būtų, užuot auginus šunį, susilaukti vaikų? Mes juokaujame, kad dažniausiai ši klausimą pateikia tie, kurie jau neturės vaikų, – mūsų tėvai“, – šypsojosi vaikinas.
Jis įsitikinęs, kad šuo yra daugiau nei vaikas – juk vaikas laikui bėgant tampa savarankiškas ir jam tėvų nebereikia. O šuniui esi reikalingas, jis nuo tavęs priklauso visą gyvenimą. Ir veterinarė, turinti savo veislyną, jiems pabrėžė – visos jaunos poros, įsigijusios šunį, per metus susilaukia vaikų.
„Vaikai ateina pas gerus žmones, o jei tu turi šunį, esi geras žmogus! Bet vaikas ateina tam, kad pasiimtų žinias. Ir tu jį paleidi. Jis nepriklauso tau, o šuo priklauso“, – samprotavo Povilas.
Kilmingą augintinę jis ketina vesti ir į parodas. Juolab kad ir čekė veisėja porai užsiminė, jog iš visos vados Loya yra didžiausia pamaiva ir mėgsta pasirodyti. Vos pamatę kalytę, lakstančią po viešbučio kiemą, sužadėtiniai ją prilygino grakščiai gazelei – nugara tiesi, galva pakelta, bėga lyg žirgas ant debesies.
Loya lengvai pasiduoda dresūrai – jau per savaitę poros namuose išmoko, ką reiškia žodis „negalima“, žino komandą eiti atsigulti. Teliko sudėlioti ėjimo į lauką grafiką, kad jis būtų patogus ir augintinei, ir jos šeimininkams.
„Užrašėme ją į mokyklėlę, bet ji ir dabar labai sociali – jau ne kartą buvome su ja mieste, restoranuose ir baruose. Visą vakarą Loya kantriai buvo šalia mūsų, nelojo ir jautėsi laiminga. Ji su mumis keliauja ir į kontorą – iš namų pėsčiomis visi čia ateiname per keliolika minučių. Loyai svarbiausia, kad mes, o dar geriau – Povilas, būtų šalia“, – pridūrė Rimantė.
Vaikai ateina pas gerus žmones, o jei tu turi šunį, esi geras žmogus! Bet vaikas ateina tam, kad pasiimtų tavo žinias. Ir tu jį paleidi.
