Yra keletas triukų, kurie padės, nesvarbu, kokia lojimo priežastis (nors ją reiktų išsiaiškinti, jei norite išspręsti problemą iš tikrųjų).
Visų pirma – šėrimas ne iš dubenėlio, o iš tuščiavidurių žaislų („Kong“ ar pan.) bei žaislų-galvosūkių, kurie padeda pirminiame problemos sprendimo etape, mat dažnai šunys loja tiesiog iš nuobodulio.
Juk natūraliai vilkai ar laukiniai šunys didžiąją dalį dienos praleidžia ieškodami maisto, o mūsų augintiniai dažnai pavaikšto pusvalandį po lauką, gauna maistą iš dubenėlio ir po kelių minučių jau būna sotūs visai dienai. Tokie jie paliekami, kol šeimininkai keliauja į darbus ir mokyklas. Nieko keisto, kad tai gyvūnui nėra natūralu ir jis ima ieškoti kokių nors užsiėmimų.
Įdomu tai, kad vilkai – šunų protėviai – loja žymiai rečiau. Mokslininkai mano, jog taip yra dėl to, kad mes, žmonės, labai daug bendraujame kalbėdami (garsais) ir labai prastai suprantame subtilų bendravimą kūno kalba, kuria gyvūnams tarpusavyje bendrauti įprasčiau. Būtent dėl to nemažai šunų gyvendami su mumis prisitaikė vis daugiau komunikuoti lodami – tai tiesiog geriau veikia.
Taigi, šunų maitinimas iš žaislų, sukurtų tam, kad šuo turėtų dirbti kelias valandas, kol iškrapšto visą maistą (prieš naudojant reiktų pasiieškoti informacijos, kaip tai daryti teisingai, kad šuo nesuvalgytų viso turinio per kelias minutes) neretai 90 proc. sumažina šuns lojimą.
Kitas, beveik visais lojimo klausimais padedantis sprendimo būdas, tai išmokyti šunį loti ir tylėti pagal komandą. Išmokyti šunį loti nėra sudėtinga, jei žinote, kokiose situacijose šuo loja.
Pavyzdžiui, jei šuo loja visada, kai kas nors paskambina į duris, paprašykite kito žmogaus, kad stovėtų už durų (reikia, kad tas žmogus jus girdėtų, pavyzdžiui – per netoliese atidarytą langą, mobilaus ryšio pagalba ar kitais būdais).
Pasakykite jums tinkamą komandą (pvz.: „balsas“) ir po maždaug sekundės žmogus turi paskambinti į duris. Kai šuo suloja, jis pagiriamas ir jam duodamas skanėstas. Tai pakartokite 7-10 kartų. Taip šuo turėtų pradėti suprasti, kad kai pasakote „balsas“ neilgai trukus suskamba durų skambutis. Todėl gali būti, kad jei truputį padidinsite tarpą tarp komandos pasakymo ir skambučio, šuo ims loti dar prieš skambutį. Tokiu atveju duokite šuniui didesnės vertės skanėstą arba 5 įprastus skanėstus. Toliau jau pratimą kartokite be skambučio į duris (nebent atrodys, kad šuniui dar karts nuo karto reikia priminimo), jau duodami po vieną skanėstą.
Jei šuo tokioje situacijoje neloja, reiktų sukurti situaciją, kurioje jis vis dėlto sulos. Jei situacija nėra labai patikima (t.y. gali tekti palaukti, kol šuo sureaguos), pavyzdžiui, paėmus jo mėgiamą žaislą ir jį judinant taip, kad šuo matytų, tačiau nepasiektų, komandos pradžioje nereikėtų sakyti, tačiau šuniui sulojus galite sakyti: „geras, balsas“, – ir tuomet duoti skanėstą bei žaislą. Tai kartoti tol, kol vos jums pradėjus judinti žaislą šuniui virš galvos, jis ims loti. Tuomet prieš iškeldami žaislą šuniui virš galvos jau sakome komandą ir viską darome kaip aprašyta anksčiau, su skambučio pratimu.
Kai šuo supranta komandą lojimui, išmokyti nutilti nėra sudėtinga: jam ėmus loti reikia paprašyti „tylos“ (tinka bet kuris jums priimtinas žodis) ir prie jo nosies pridedame (tačiau iškart neduodame) skanėstą. Norėdamas pauostyti skanėstą, šuo nustos loti, tuomet iškart jį pagiriame ir skanėstą atiduodame. Po keleto pakartojimų šuo loti nustos vos išgirdęs komandą, tad jūs jo lojimą galėsite kontroliuoti bent tuomet, kai esate šalia.
Žinoma, kaip ir su visa pozityvia dresūra, vėliau, kai šuo tikrai gerai suvokia komandą, reiktų mažinti skanėstų ir keisti juos kitokiais, gyvenimiškais apdovanojimais (pavyzdžiui, paprašyti šuns suloti ir nutilti bei už tai jį išvesti į lauką, pakasyti pilvuką ar padaryti dar ką nors, kas šuneliui patinka).
Tam, kad problemą išspręstume iš pagrindų, reiktų žinoti problemos priežastis: šuo, kuris loja paliktas vienas, labai skiriasi nuo šuns, kuris loja, kai pro šalį praeina žmogus. Kiekviena individuali situacija gali turėti daug kintamųjų.
Kartais užtenka paprasčiausiai pakeisti šuns aplinką, kai jis paliekamas vienas. Žinoma, jei jau bandėte sumažinti dirgiklių, kurie sukelia šuns lojimą, tačiau šuo vis tiek nenustoja loti, o kaimynai skundžiasi, paprasčiausia būtų susisiekti su profesionalais ir paprašyti padėti įvertinti situaciją. Gali būti, kad jau po vienos konsultacijos paaiškės problemos priežastys ir galimi sprendimo būdai, o jūs galėsite gyventi truputėlį ramiau.
Straipsnio autorės V. Gradauskaitės Šuniukų mokykla
