Buvusiems šeimininkams jis neįtiko. Paliko pririštą prie medžio. Taip Kodis stovėjo ir liesėjo, kol pagaliau kažkas jį rado. Tikruosius šeimininkus pavyko išaiškini – tačiau tie nenorėjo jam suteikti antro šanso. Nuvedė migdyti. Tada jis atsidūrė „Lesės“ globoje, pas Ugnę, vieną nuostabiausių žmonių, kuriuos kada nors teko pažinoti.
Pas ją patekęs Kodis buvo gerokai paklaikęs. Jis apsišlapindavo vos minutėlei paliktas vienas, kentėjo nuo gausybės baimių ir siaubingai nepasitikėjo savimi.
Kai pirmą kartą Kodį pamačiau, pasirodė toks keistas – kaip ir dauguma kitų Ugnės globotinių. Gal labiau įsiminė tik begalinis dėmesio troškimas. Nuo žmogaus nustumdavo bet kurį kitą šunį, kad būtų glostomas tik jis. Negaliu sakyti, kad pastebėjau kokį nors iškalbingą žvilgsnį ar protingas akis (tiesą sakant, jo akys visai nespinduliuoja sumanumo), ypač kai globoje jis gyveno laimingai ir smagiai.
Po antrojo susitikimo Kodis man visai nepatiko – teko jį pavedžioti. Jis taip bijojo už tvoros lojančių kaimynų šunų, kad visą laiką pasiutusiai tempė pavadį. Taip stipriai, kad mano rankos buvo kruvinos. Tačiau mums vis tekdavo susitikti.
Vėliau įvyko lūžis. Nors draugo ir nenudžiugino ta idėja („Palauuuk...tas Plutas?“), ypač kai tarėmės, jog bute niekada nebus jokio – tuo labiau didelio – šuns. 2012-ųjų spalį Kodis atsidūrė mūsų mažame dviejų kambarių bute. Pamenu, tą pirmą vakarą gerokai susijaudinęs Kodis įsitaisė lovoje, o aš žiūrėjau į jį gulintį ir supratau, kad dabar viskas bus kitaip.
Tik negalėjau apsispręsti, ar tai – didžiausia gyvenimo klaida (turint omenyje, kad šeima tokiam sprendimui priešinosi), ar likimo dovana.
Gyventi su Kodžiu labai paprasta. Jis neloja, nesaugo ir negina. Nežadina mūsų paryčiais, nešokinėja ant galvos ir nestaugia paliktas vienas. Jis labai socialus, su juo paprasta keliauti. Myli žmones, dievina vaikus, nesivaiko kačių.
Tačiau teko susitaikyti su jo energija. Negavęs pakankamai krūvio pradeda „remontuoti“ namus. Radome tikslingą tos energijos nukreipimo būdą – šunų jėgos sporto varžybas. Tam tenka skirti nemažai laiko – iš esmės tai tapo hobiu, viena pagrindinių mūsų veiklų, suryjančių didesnę laisvalaikio dalį. Dalyvaujame varžybose Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Du kartus Kodis tapo geriausiu „Powerdog“ patinu.
Gaila, kad Kodžio vaikystę greičiausiai lydėjo liūdna patirtis – kartais dienos švieson dar bando išsiveržti koks nors praeities šešėlis. Nujaučiu, kad buvę šeimininkai neskirdavo Kodžiui pakankamai laiko, tad jis siaubdavo namus ir už tai gaudavo į kailį. Labai ilgai teko vargti su baime likti pririštam. Net padoresnis ryšys, pasitikėjimas atsirado tik po metų - galų gale Kodis suprato, kad mes jo nepaliksim.
Žinau, kad jis ne idealus – tačiau tebūnie toks ir bus mano svajonių šuo. Jis vis dar labai paikas, ir manau toks liks lig savo dienų galo. Kartu mes jau daugiau kaip 1,5 metų – ir kiekviena kartu praleista diena pilna laimės ir džiaugsmo.
Daugiau skaitykite projekte NeBrisius.lt
