- Studijų metais savo jėgomis išvertei į lietuvių kalbą garsaus šunų elgsenos specialisto Jano Dunbaro (Ian Dunbar) knygą „Before and After Getting Your Puppy: The Positive Approach to Raising a Happy, Healthy, and Well-Behaved Dog“, dalyvavai jo vedamame seminare. Ką pasakytum apie šunis ir apie mus, šunų šeimininkus?
– Manau, jog pirmiausia turėtume savęs paklausti: kam mums šuo ir ko iš jo tikimės. Dauguma nori mylimo draugo, šeimos nario, juk ne šiaip sau sakoma: šuo – geriausias žmogaus draugas. Būtent pozityvus ryšys su gyvūnu ir yra pagrindinė priežastis, kodėl mes, žmonės, įsileidžiame į savo gyvenimą šunis.
– Rašydama diplominį darbą susipažinai su įvairiomis šunų auklėjimo metodikomis, be to, pati turi Labradoro retriverį. Kaip vertini šunų dresūrą mūsų šalyje?
– Su Lietuvos šunų dresuotojų metodika esu susipažinusi minimaliai, bet tai, ką pamačiau, man nebuvo priimtina, todėl ėmiau gilintis į kitokią patirtį. Lietuvoje gyvūnas ir šeimininkas dresūros metu dažnai supriešinami: nemažai dresuotojų mano, kad šunį reikia „palaužti“. Tokie metodai buvo populiarūs visame pasaulyje prieš šimtmetį, tačiau jie atgyveno. Labai norėtųsi, kad sparčiau paplistų nauja, mokslu pagrįsta metodika.
Pozityviu baudimu (kai šuo padaro kažką blogo ar jam nutinka kažkas blogai) ir negatyviu skatinimu (darom kažką nemalonaus, kol šuo padaro tai, ko norim, tada nemalonumą pašaliname) įmanoma pasiekti rezultatų, jei esi talentingas dresuotojas. Tačiau idealiai perteikti šiuos metodus gyvūnėlių šeimininkams labai sunku. O jei ir išmokytume, bet šie metodai būtų naudojami netinkamai, tai taptų šuns kankinimu.
Net tie dresuotojai, kurie dresuoja šunis naudodami ir apdovanojimus, ir bausmes, dažnai nesugeba perteikti gyvūnų šeimininkams, kas ir kodėl vyksta, kaip viską supranta gyvūnas. Būtent dėl to nepavyksta sukurti ryšio tarp žmogaus ir augintinio, o tokia dresūra, net jei ir pasiekiamas šuns paklusnumas, gali turėti neigiamą šalutinį efektą – šuns ir žmogaus santykiai pablogėja, gyvūnas praranda gyvenimo džiaugsmą.
– „Šunų veislių rekomendacijos būsimuosius šeimininkus verčia manyti, jog pasirinkus „teisingą“ veislę, nebeliks rūpesčių“, – teigia 45 metų patirtį sukaupęs J.Dunbaras. Kokia tavo nuomonė apie „teisingas“ ir „neteisingas“ šunų veisles?
Patarti žmogui, kad viena ar kita šunų veislė yra gera arba bloga, vienas pavojingiausių dalykų. Žmones natūraliai traukia tam tikra šunų veislė ir kažkoks „kompetentingo“ žmogaus patarimas dažniausia nieko nekeičia. Tačiau jei pasakysime žmogui, kad jam patinkančios veislės šunys per kvaili, protingi, maži, dideli, tingūs, aktyvūs ar panašiai, kad juos galėtume (arba reikėtų) dresuoti, tai bus netiesa! Tai gali nuslopinti žmogaus norą mokyti savo augintinį ir tai reikš, kad augintinis praras labai svarbias gyvenimo pamokas.
Šuo yra šuo! Kokia bebūtų jo veislė, jis gali tapti puikiu augintiniu, jei bus tinkamai auginamas, socializuojamas ir auklėjamas. Net „protingiausios“ veislės šuniukams reikia paaiškinti taisykles ir net „kvailiausios“ veislės šuniukas šias taisykles supras, jeigu jas paaiškinsime tinkamai.
– Bet juk dažniausia, kol šuneliai neskiepyti, nevedami į lauką ir nepažįsta pasaulio. Jeigu ilgiau „užsisėdi“ veislyne, sulaukę pusės metų, pažįsta tik savo veisėją. Kokia tokių šunų ateitis?
– Šunys yra ypatingi. Kadangi yra vieni seniausiai prijaukintų gyvūnų, skiriasi nuo kitų gyvių tuo, kad gali pakankamai nesunkiai užmegzti ryšį ne tik su savo gentainiais, bet ir su žmonėmis. Mažas šunelis iki 3 mėnesių amžiaus yra tarsi kempinė – visos patirtys jam palieka stiprų įspūdį. Kai šuniukas vyresnis, socializacijos langas palengva užsiveria. Kad mažyliai pajustų, jog žmonės yra draugiški, geri ir malonūs, jie privalo iki 3 mėnesių susipažinti su kuo daugiau žmonių. Tai gali vykti namuose arba kitoje saugioje aplinkoje. Kai po skiepų įgyja imunitetą, turi pažinti pasaulį bėgiodami po lauką, keliaudami į žmonių susibūrimo vietas.
Jeigu šuniukas pažins tik vieną žmogų, jis galės su tuo žmogumi pakankamai sėkmingai gyventi savą uždarą gyvenimą, neišeidamas iš namų – kitais žmonėmis jis nepasitikės arba prireiks daug laiko, kad pradėtų pasitikėti. Tačiau šunys yra socialūs gyvūnai. Jie turi bendrauti ir džiaugtis plačiuoju pasauliu. Gyvenimas namie – tai tik maža šuniško gyvenimo dalelė, kuri neturi tapti visu gyvenimu.
– Šuns sėkmė – žmogaus rankose...
– Šiuose žodžiuose daug tiesos. Žmonės veisia šunis, vadinasi, atsako už jų genetiką. Kai šunys visai mažiukai, aplinka daro milžinišką įtaką vėlesniam jų pasaulio suvokimui. Jei tai žinome, galime šunims parodyti, kad pasaulis yra draugiškas ir šviesus – atsakome už sėkmingą socializaciją. Taip pat galime išmokyti gyvūnėlius, kaip elgtis situacijose, kai jie išvedami iš kantrybės – parodyti šunišką nepasitenkinimą niekam nepadarant žalos.
Be to, reikia skirti laiko žaidimams su taisyklėmis – dresūrai, kuri turi būti linksma visiems. Jei mes tiek dėmesio skirtume savo augintiniams, tikiu, nebūtų nelaimingų gyvūnų. Deja, daugelis nesuvokia, jog gyvenimas su mumis šuniukui nėra visiškai natūralus dalykas, todėl augintinį reikia supažindinti su mūsų taisyklėmis ir poreikiais, kad visi galėtų darniai sugyventi.
– Sostinėje atidarei šuniukų mokyklą. Ko mokosi šuniukai ir ką veikia šeimininkai?
– Pagrindinė mūsų veikla – 3-4,5 mėn. šunelių mokymas. Paprasčiau sakant, mokome šeimininkus mokyti šuniukus. Šuniukai mokosi dresūros pagrindų, nebijoti antkaklio, jie patiria, jog nereikia bijoti įvairių žmonių, kad prisilietimai, apžiūros yra malonūs.
Taip pat sužino, kaip kandžiotis nepavojingai ir visa tai vyksta žaidžiant. Šeimininkams aiškiname, kodėl darome vieną ar kitą dalyką, kaip viską supranta šuo. Ką šuniukai išmoksta, yra labai svarbu, tačiau daug svarbiau, kad šeimininkai išmoksta bendrauti su savo augintiniu be sumaišties, išmoksta susikalbėti.
Vyresnių šunų šeimininkams siūlome individualias konsultacijas. Galime pamokyti neprobleminių šunų šeimininkus, kaip pozityviai mokyti augintinius dresūros pagrindų, paaiškiname svarbiausius šunų dresūros principus.
– Anksčiau šunų dresūra rėmėsi jėgos, autoriteto principais. Dabar – pozityviąja dresūra. Ar tai nėra kraštutinumai? Ar įmanomas dresūros aukso vidurys?
– Reikėtų pasirinkti tai, kas naudingiausia ir efektyviausia. Tyrimai rodo, jog pozityvioji dresūra yra paprastesnė (nereikia didelės patirties), efektyvesnė, linksmesnė, nepalieka šalutinių padarinių. Ji prieinama ir vaikams, ir seneliams, nes nereikia fizinės jėgos, be to, sukuria pozityvų santykį su šunimi.
Bausti šunį galima tik aiškiai suvokiant, ką darome, ekstra situacijoje: pavyzdžiui, jei mažas šunelis išbėgo į gatvę, sugriebus, reikia garsiai subarti, kad tai sukrėstų šunį. Tokia vienkartinė priemonė yra pateisinama, kai tuo tarpu nuolatinės kareiviškos komandos ir bausmės tik gadina santykius, didina šuns atsparumą muštrui – kuo toliau, tuo griežčiau teks šunį bausti, o įtakos šios bausmės turės vis mažiau.
– „Kol šuniukai pateks pas naujus šeimininkus, turi susipažinti bent su šimtu žmonių...“, – sako Pasaulinės profesionalių šunų dresuotojų asociacijos įkūrėjas Janas Dunbaras.
– Du mėnesiai reiškia šešiasdešimt dienų. Taigi jums reikia kasdien pasikviesti į namus porą seniai matytų draugų ir leisti jiems pasisveikinti, pabendrauti su šuneliu. Jei praleidote kokią dieną, galite surengti futbolo ar krepšinio varžybų žiūrėjimo vakarėlį, kuriame dalyvautų ir jūsų šuniukas.
Galite pasikviesti vaikų grupelę ir jiems surengti užsiėmimą, pamokyti, kaip bendrauti su šuniukais. Kartą per savaitę pakviesti į namus po 10 skirtingų žmonių nėra labai sunku. Be to, pamąstykite, kaip tai pagerins jūsų socialinį gyvenimą. Jei neturite galimybių pasikviesti žmonių į namus, neškitės augintinį ant rankų į lauką, paprašykite praeivių, kad jį pakalbintų, tuo metu duokite skanėstų.
Tai nesunku, bet šuniuko suvokimui apie pasaulį labai svarbu, nes deda pamatus socialaus, draugiško gyvūno formavimuisi.
– Kai kažkas atsitinka, visi kaltina šunis, o juk reikėtų sakyti: šeimininko kaltė, kad jo šuo...
– Pratęsti šį sakinį galima pritaikant dešimtis frazių. Šeimininkas kaltas, jeigu jo šuo sužalojo žmogų, yra piktas, nepatenkintas, bailus, neklauso. Tačiau šeimininkų kaltė dažniausia tėra elementarių žinių trūkumas.
Be abejo, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet nereikėtų į tokius šeimininkus žiūrėti niekinamai. Jei žmogus klysta nežinodamas, o paaiškinus esmę, stengiasi savo įpročius keisti, tokius žmones reikia skatinti.
Ir vis dėlto reikėtų potencialius šunelių šeimininkus įtikinti, kad jų mokslai apie šuniuko mokslus turi baigtis dar prieš įsigyjant šuniuką. Prevencija – daug paprasčiau ir linksmiau, be to, trunka žymiai trumpiau, nei atsiradusių bėdų šalinimas. Tikėtis, kad šuniukas, kuriam niekas nepaaiškino taisyklių, nesuklys, be galo naivu. Lygiai taip pat šeimininkas „kaltas“, jei turi draugišką, socialų, mielą, nepavojingą, laimingą augintinį.
– Jaunystėje visi puoselėjame ambicingus planus. Vėlesnė patirtis juos pakoreguoja. Kokių dar, ne vien šuniškų, planų turi?
– Kurti alternatyvą muštro dresūrai – toks yra mano tikslas. Aš tikiu, kad eidami mūsų šalies gatvėmis vis dažniau matysime linksmus, draugiškus šunis, kurie noriai bendraus su visais ir tarpusavyje. Tikiu, kad pasikeis ir tų žmonių nuomonė, kurie laiko šunis apsaugai, draudžia jiems bendrauti su žmonėmis. Šunis galima išmokyti loti ir kąsti, jeigu tai būtina, ir tokie šunys bus prognozuojami, kai tuo tarpu nesocializuotas šuo – neprognozuojamai pavojingas.
Norėčiau, kad būtume saugūs bendraudami su šunimis, o šunys jaustųsi saugūs bendraudami su mumis.
Mano kasdienybę užpildo ne vien šunys, patinka mokytis naujų dalykų. Šiuo metu mokausi valdyti jėgos aitvarus, domiuosi žaliavalgyste ir kelionėmis, svajoju pamatyti Indiją, Pietų Ameriką. Manau, kad kiekvienas žmogus žino kažką, ko nežinau aš, vadinasi, gali kažko mane išmokyti.
Tą patį sakau ir šuniukų mokyklos lankytojams: jeigu per pamoką kažką nauja sužinosime, laimėsime visi: ir šuniukai, ir šeimininkai, ir aš.
