Savimi pasitikinčia žingine priekyje einantis Shiloh Vilniuje traukė praeivių žvilgsnius. Po siauras sostinės gatveles šeimininką vedžiojęs šuo – tikras ramuolis. „Kai jam pavymui loja gatvės šunys, Shiloh net neatsisukdamas eina toliau“, – savo augintiniu, tiksliau kompanionu, didžiavosi D.Roulstonas, teisininkas iš JAV.
Amerikiečiui vedlio reikia, nes jis turi retą regėjimo sutrikimą – pigmentinę tinklainės degeneraciją. Šio sutrikimo kamuojami žmonės sunkiai mato prietemoje, lėtai prisitaiko prie staiga pakitusios šviesos, bet svarbiausia – jie pasaulį mato atskirais plotais, dalimis.
Shiloh į Davido rankas atkeliavo iš pasaulio įžymybių numylėto kurorto Palm Springso Kalifornijoje.
Tokio tipo šunys veisiami specialiai šiam tikslui. Shiloh tėvų giminė pasižymi tuo, kad iš jos kilę šunys yra geri vedliai. Patys vedliukai turi būti sterilizuojami.
Iš veisyklos tokie šuniukai priimami į šeimas, kurios vadinamos augintojomis. Su šiais žmonėmis šunys praleidžia porą metų. Šeima juos privalo aprengti žalia liemene su užrašu „Treniruojamas vedlys“, kad kiti galėtų atskirti, jog tai – specialus šuo.
Šeima tuomet paleidžia šunį judėti laisvai. To reikia, kad vedlys pažintų pasaulį, išmoktų orientuotis pats, be žmogaus pagalbos, ir mokėtų prisitaikyti prie kintančios aplinkos.
Shiloh prie vaikų ir žmonių buvo pratinamas nuo 3 mėnesių. Jis užaugo Aliaskoje. Jį auginusi mergaitė pasiimdavo kartu su savimi į mokyklą. „Tų žmonių darbas – išties herojiškas. Juk jie augina tokį mielą šunelį, prisiriša prie jo, o vėliau tenka jį atiduoti“, – kalbėjo Davidas.
Maždaug po metų Shiloh buvo atiduotas į specialią vedlių mokyklą Palm Springse. Ten šunys taip pat mokomi nelipti ant lovos, neprašyti maisto nuo stalo. Jeigu šuo pasirodo tinkamas tokiam darbui, po trejų metų jis atiduodamas nuolatiniam šeimininkui.
Davidas su Shiloh mokykloje turėjo praleisti porą savaičių, kad susigyventų.
„Kai pirmą kartą gauni šunį-vedlį, mokykloje turi praleisti ištisą mėnesį. Pirmosios dvi savaitės skirtos paskaitoms apie šunų elgesį, jų priežiūrą. Regos problemų turintys žmonės tiesiog mokomi būti gerais šeimininkais“, – pasakojo amerikietis.
Kitos dvi savaitės skirtos bendrauti. Šeimininkai ir jų vedliai vaikšto po lauką, prekybos centrus, kitas žmonių susibūrimo vietas, naudojasi viešuoju transportu.
„Man labiausiai įsiminė paskutinis egzaminas, – pasakojo Davidas. – Jo metu supratau, kad Shiloh skirtas būtent man. Turėjome vaikščioti po didelę mugę Palm Springso gatvėse, kur daug prekiautojų, grojo muzika. Buvo vakaras, ir aš specialiai užsidėjau saulės akinius, kad tikrai galėčiau save išbandyti.
Yrėmės per minią, ir staiga Shiloh buvo užpultas kito šuns, kuris išdygo iš niekur ir bandė įkąsti mano vedliui. Tačiau Shiloh nesutriko, tiesiog ėjo toliau. Po keliolikos minučių viskas pasikartojo – tas pats lojantis šuo vėl bandė sutrikdyti Shiloh. Mano vedlys šuo vėl susitvarkė puikiai“, – didžiuodamasis pasakojo Davidas.
Šypsodamasis jis pridūrė – kai jie jau lipo į autobusą važiuoti namo, jis buvo toks įsiutęs dėl kito šuns elgesio, kad net norėjo grįžti ir išsiaiškinti su pastarojo šeimininku.
„Man reikėjo treniruočių tiek pat, kiek ir šuniui, – juokėsi vedlio šeimininkas. – Kartais ramindavau save sakydamas: „Elkis kaip Shiloh, mokykis iš jo.“
Į tokią didelę šuns-vedlio kainą įeina instruktorių algos, mokyklos išlaikymas, aklųjų ir silpnaregių apgyvendinimas, kai jie atvyksta susipažinti su savo šunimis. Visa tai – iš nevyriausybinių organizacijų ir gerų žmonių suaukotų pinigų.
„Vienas mano klientų buvo taip sužavėtas Shiloh, kad net paaukojo mokyklai 10 tūkstančių JAV dolerių (apie 25 tūkst. litų)“, – pasakojo Davidas.
Holivudo aktorė Betty White taip pat prisideda prie mokyklos veiklos, dalyvauja labdaros akcijose.
Daugelis oro linijų yra supratingos ir į šunis-vedlius žiūri palankiai. Shiloh su šeimininku visada skraido keleivių salone, jam atskiro bilieto pirkti nereikia, nors jis yra gana didelis. Oro linijos dažniausiai jiems skiria vietas prieš įėjimą į pirmąją klasę, kur vietos kojoms šiek tiek daugiau. Tad Shiloh gali išsitiesti Davidui po kojomis.
Ar vedlys ramiai reaguoja į turbulenciją – lėktuvo kratymą? „Jis tiesiog nuostabus. Per keliones gali ramiausiai pramiegoti ir aštuonias valandas“, – džiaugėsi Davidas.
Vis dėlto amerikietis apie savo vedlį oro linijas įspėja iš anksto, o tarptautinius skrydžius užsisako per kelionių agentūras.
Davidas atsiminė vieną nemalonų nutikimą, susijusį su Kuba. Amerikiečiams į šią šalį patekti sunku, patikra sugriežtinta. Ten vyras su grupe kolegų skrido tikrinti Kubos teisinės sistemos. Su Shiloh iš lėktuvo jis buvo išlaipintas Kankune (Meksika), per kurį skrido į Havaną, dėl neva neužpildytų vedlio dokumentų.
„Buvo baugu – miestas nepažįstamas, o aš su šunimi sėdžiu ant savo lagamino automobilių stovėjimo aikštelėje“, – prisimena Davidas. Tačiau tą kartą viskas baigėsi gerai.
Kitas nemalonus nutikimas pasitaikė Klaipėdoje. Davidui su Shiloh reikėjo važiuoti 8-uoju numeriu pažymėtu autobusu. Kai jie lipo į vidų, vairuotojas pradėjo kažką lietuviškai šaukti. Tada išėjo iš savo kabinos ir užsienietį su šunimi išstūmė iš autobuso.
Amerikiečiui pasidarė aišku, jog vairuotojui nepatiko tai, kad į autobusą Davidas lipo su šunimi. Amerikietis nenusiminė – kelias stoteles su Shiloh nuėjo pėsčiomis, buvo graži saulėta diena.
Shiloh Davidui – jau antras šuo-vedlys. Pirmasis jo palydovas nugaišo nuo vėžio sulaukęs vos šešerių metų.
„Nesu žmogus, kuris verkia. Bet nesu ir kietuolis. Kai netekau Dawsono, pirmojo savo šuns, raudojau“, – pasakojo amerikietis ir pripažino, kad vien kalbėti apie tai jam sunku.
Shiloh jau vienuolika metų, ir Davidas supranta, kad greit ateis metas, kai ir šis vedlys jį paliks.
Kalbėdamas apie tai vyras irgi tramdė ašaras. Abu šunys amerikiečiui buvo geriausi draugai.
Nukreipdama temą paklausiau, ar skirtingi šunų charakteriai. Davidas iškart pralinksmėjo ir pradėjo pasakoti, kad Dawsonas buvo žaismingas, labai protingas, suprasdavo, jog žaidžiant skraiduku jį reikia pagauti jam dar nepalietus žemės.
Shiloh ramesnis, santūresnis, tačiau labai mėgsta žmonių dėmesį, apkabinimus.
Davidui ne kartą yra buvę, kai juos su Shiloh bando iš kur nors išmesti, nes daugeliui atrodo, kad vyras nėra aklas. Tačiau vedlys dažniausiai jį sėkmingai lydi visur, net ir į darbą, tai yra teismo salę.
„Kartą buvo taip, kad Shiloh tylutėliai miegojo po prisiekusiųjų stalu, kuris dažniausiai būna uždengtas grindis siekiančia staltiese. Vidury teismo proceso salėje pasigirdo duslus Shiloh knarkimas. Pasirodo, mano šuo užmigo ir sapnuodamas dusliai sulojo“, – juokingą nutikimą pasakojo amerikietis.
Ir pridūrė, kad šunims reikia leisti būti šunimis. „Jie negali gyventi pririšti pavadėliais. Šunys turi bėgioti ir džiaugtis gyvenimu. Shiloh net paleistas nuo specialaus pavadžio vis tiek atbėga manęs patikrinti kas porą minučių“, – pasakojo amerikietis.
