Kai I.Baltrušaitienė buvo visai maža, pakaunės soduose ją užpuolė ir smarkiai išgąsdino kaimynų dobermanų veislės šuo, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Laikinoji sostinė“.
Tąkart kaunietė sužalojimų išvengė – pribėgęs keturkojis grybštelėjo jai už palto rankovės, o suaugusiesiems pavyko jį nuvyti šalin.
Nuo to karto Indrė visus šunis apeidavo ratu, o apie daugelio vaikų trokštamą lojantį augintinį nenorėjo nė girdėti.
Moteris drąsesnė tapo tuomet, kai prieš šešerius metus jos vyras Gytis į namus parnešė mažą šiurkščiaplaukį keturkojį.
Sutrumpino šuns vardą
I.Baltrušaitienė pasakojo, jog vos trijų mėnesių mažylis į Kauną buvo atvežtas iš vieno Varšuvos veislyno. Jo tėvai – kilmingi ir daug tarptautinėse šunų parodose pasiekę škotų terjerai.
Pagal dokumentus, kauniečių įsigyto šuns vardas – Emigrantas Uhuhu.
Augintinį į namus parsinešę I. ir G.Baltrušaičiai tokiu ilgu ir net šypseną keliančiu vardu gyvūno niekada nevadino. Nuo pat pirmos dienos jis suklūsta šaukiamas Grantu. I.Baltrušaitienė neslėpė, jog vos pamačiusi mažą trumpakojį didele galva suprato, koks jis mielas ir draugiškas, bet vis tiek iš pradžių gyvūno bijojo ir kurį laiką vengė barzdoto šuns draugystės.
Sugraužė keturias poras batų
„Šuo tikriausiai intuityviai juto mano baimę ir mėgindamas su manimi papokštauti pradėjo krėsti išdaigas. Vieną dieną jis sudraskė iškart dvi poras mano aukštakulnių batelių, po kelių dienų – dar dvi. Vieni batai buvo visiškai nauji“, – prisiminė I.Baltrušaitienė.
Moteris tvirtino, jog iš prigimties ramus bei santūrus Grantas kėsinosi sugraužti ir kitus jos daiktus, todėl moteris vieną po kito turėjo juos slėpti spintose ar stalčiuose. Kaunietę stebino, kad šuo nedraskė jos vyro daiktų. Tik tuomet, kai I.Baltrušaitienė Grantui ėmė rodyti daugiau dėmesio ir pradėjo su juo daugiau bendrauti, šuo nustojo išdykauti ir gadinti jos turtą.
Gyvūną perprato dresuodama
Tikra šeimininkės ir jos augintinio draugystė prasidėjo tada, kai moteris šunį pradėjo vedžioti į dresūros pamokas.
„Šios pamokos buvo labai naudingos mums abiem. Jose visiškai įveikiau baimę šunims ir perpratau jų elgseną, o Grantas išmoko manęs klausyti ir vykdyti komandas. Bet vis tiek vienintelis šeimininkas jam yra Gytis“, – tvirtino I.Baltrušaitienė.
Moteris kartu su vyru barzdočių ne kartą vedė į keturkojų parodas, kur šuo ne tik pelnė įvairių titulų, bet ir sulaukia išskirtinio dėmesio.
„Parodose, kaip ir gatvėje, Grantui dėmesio netrūksta. Mat įprasta, jog škotų terjerai būna juodi arba šviesiai gelsvi, o mūsų gražuolio kailis šiai veisliai retos spalvos – jis raibas. Daugeliui žmonių atrodo lyg Grantas būtų žilstelėjęs, tad dažnai išgirstame klausimą, kiek šiam senučiui metų. Žmonės nustemba, kad šuns kailis toks nuo mažens“, – sakė šeimininkė.
Nemėgsta vaikiškų žaidimų
Tituluotą ponią labiausiai žavi ne jos augintinio išvaizda, bet charakteris. Ji Grantą vadina drąsiu ir ryžtingu keturkoju, kuris niekada nebūna piktas, nervingas ar prastos nuotaikos.
„Atrodytų, jog šis nedidelis šuo turėtų turėti ir atitinkamą silpną charakterį. Tačiau jau jo žvilgsnis rodo, kokia didelė jėga slypi mažame kūne. Tai savimi pasitikintis ir protingas šuo, kurio laikysena išreiškia orumą“, – kalbėjo kaunietė.
Kai prieš trejus metus I. ir G.Baltrušaičiams gimė sūnus Tadas, jie baiminosi, ar Grantas netaps agresyvus ir jo neišgąsdins.
Kaunietė įsitikino, jog abu su vyru nerimavo visai be reikalo. Nors Grantas netapo jų sūnaus žaidimų draugu ir nesileidžia jo tąsomas, keturkojis niekada pamatęs mažylį nelojo, neurzgė, jo nepuolė.
„Kai visiškai mažas Tadas mėgindavo su šunimi žaisti, Grantas tyliai ir ramiai pasitraukdavo, tarsi tuo parodydamas, jog vaikiški žaidimai ir lakstymas su mažyliu jo nė kiek nedomina. Iki šiol gyvūnui artimesnė suaugusiųjų draugija“, – teigė I.Baltrušaitienė.
Santūrus gyvūnas
Auksė Gavelienė, Škotų terjerų augintoja
„Škotų terjerai santūrūs ir ramūs gyvūnai. Tai vienas svarbiausių šios senos medžioklinės veislės charakterio bruožų.
Tad nereikia laukti, kad šis šuo šeimininkui, kurį pripažįsta tik vieną, be paliovos demonstruos meilę ir švelnumą. Škotų terjerai gerai sutaria ir su kitais šeimos nariais, net vaikais, jeigu šie tinkamai elgiasi.
Škotų terjerus laikyti patariama išlaikytoms, ramaus būdo, solidžioms, tačiau ne pilkoms asmenybėms. Šuo leidžiasi dresuojamas ir auklėjamas, jam patinka dėmesys, miegoti kartu su šeimininku vienoje lovoje, bet būna akimirkų, kai jis nori būti nepriklausomas, todėl kuriam laikui randa vietą toliau nuo žmonių.“
