Visuomeninio judėjimo „Žmonės už gyvūnus“ iniciatorius, Seimo Pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius po diskusijos sakė, kad dalyvių pasisakymai patvirtina, jog šiuo metu galiojantis kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašo įgyvendinimas nesukuria tos naudos, kurios buvo tikėtasi ir nebeatitinka šiandieninės tikrovės.
„Norime išvengti šunų agresijos ir žmonių sužalojimo atvejų, o jie dažniausiai atsitinka dėl kitų – ne sąraše esančių – veislių šunų. Priėjome prie išvados, kad reikia ieškoti kito sprendimo – naikinant sąrašą, tačiau skiriant daugiau dėmesio švietimui ir visų šunų socializacijai, neišskiriant jokios veislės”, – sakė jis.
Atsiradimas neparemtas statistika
„Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašas“ Lietuvos kinologų draugijos teigimu, atsirado prieš 11 metų, kilus panikai dėl vieno konkretaus šuns agresijos atvejo.
„Tada mums buvo pasakyta, kad sąrašo reikia, ir tiek, be jokių diskusijų. Į jį pateko veislės, kurių istorijos aprašyme buvo paminėta, jog veislė praeityje buvo naudojama šunų kovoms”, sakė Ramunė Kazlauskaitė, Lietuvos kinologų draugijos prezidentė.
Visuomeninio judėjimo „Žmonės už gyvūnus“ žiniomis, sąrašas reglamentuotas nesiremiant jokia statistine informacija arba specialistų rekomendacijomis apie situaciją Lietuvoje.
Įstatymo priežiūra nevykdoma
Susitikime dalyvavę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai pasakojo, kad iki šiol tebuvo tik vienas atvejis, kai tarnybai teko dalyvauti šuns, priklausančio minėtam sąrašui konfiskavimo procese.
Lietuvos kinologų draugija skaičiuoja, kad iš Lietuvoje esančių 300 tūkst. šunų apie penktadalis turi kilmės dokumentus, o tik apie 1500 jų patenka į „Kovinių ir pavojingų šunų veislių“ sąrašą.
Visgi susitikime dalyvavę savivaldybių atstovai abejojo skaičių tikslumu, kadangi mažesnės savivaldybės dažnai visai nevykdo sąraše esančių šunų registracijos – tai esą sąlygoja per daug administracinių kaštų.
„Didžiausia problema yra mišrūnai, kurių neįmanoma identifikuoti nedarant genetinių tyrimų. Lietuvoje skaičiuojame apie 240 tūkst. mišrūnų, kurių kiekvienas gali būti „apkaltintas” kaip potencialus kovinės ar agresyvios veislės mišrūnas. Tačiau bet koks šuo – patenkantis ar nepatenkantis į sąrašą – gali tapti agresyvus, jei su juo bus atitinkamai elgiamasi”, - sakė Ramunė Kazlauskaitė.
Jai antrino Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Danas Bortkevičius: „didžioji dalis žmonių nukenčia nuo neveislinių šunų”.
Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento atstovas Gintaras Leperskas konstatavo, kad šis sąrašas nesprendžia problemų. „Nematau neigiamų pasekmių jį panaikinus. Kas iš to, jei šuo turi leidimą – tai nepadeda apsaugoti žmogaus. Nebent šuo tą leidimą laikytų nasruose, tada gal neturėtų galimybės įkąsti”, – juokavo jis.
G. Lepersko teigimu, nesąžiningi žmonės gali neregistruoti savo į sąrašą patenkantį šunį kaip mišrūną, ir niekas neįrodys kitaip bei neturės teisės tokio savininko bausti.
Agresyvumą lemia ne genai
LSMU Veterinarijos akademijos dr.Jūratė Kučinskienė pasakojo, kad mokslininkai iki šiol neįrodė, kad egzistuotų genetinės mutacijos, atsakingos už šuns agresyvumą.
„Galima tik daryti prielaidą, kad selektyvi atranka tuomet, kai šių veislių šunys dar buvo veisiami šunų kovoms, nulėmė mažesnį cheminių elementų, darančių įtaką šuns laimės jausmui, kiekį. Tačiau šeimininkų netinkamai laikomas ir auklėjamas bet kurios veislės šuo gali tapti agresyvus ir pavojingas”, – sakė ji.
Veterinarijos gydytojas ir Lietuvos smulkiųjų gyvūnų asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkas Jakovas Šengautas dalijosi savo darbine patirtimi: „kasdien dirbu su šiame sąraše esančiais šunimis. Profesionalių veisėjų šunys neturi jokios agresijos”.
Veterinarijos gydytojui pritarė Lietuvos kinologų draugijos prezidentė. „Per 20 metų, kol gyvuoja kinologų draugija, veislinių šunų, patenkančių į sąrašą, elgesys smarkiai pasikeitė. Šie šunys turi dalyvauti parodose, kur juos čiupinėja ir jų dantis apžiūrinėja svetimi žmonės. Jie negali būti agresyvūs. Dėl to pokytis yra ženklus”, – sakė ji.
Ramunė Kazlauskaitė priminė, jog genai nulemia mažąją dalį šuns charakterio. „Didžiąją dalį charakterio nulemia šuns auklėjimas. Tačiau dalis šunų savininkų nepakankamai išsimokslinę ir atsakingi šiuo klausimu. Reiktų skirti daugiau dėmesio žmonių švietimui”.
Jos teigimu, Vilniuje per 4 metus 600 žmonių su savo augintiniais išlaikė šunų socializacijos testą. „Tai puiki praktika, kuri rodo, kad reikia mažiau draudimų, ir daugiau skatinimų”.
Atsakomybė turi tekti augintojams
Brigita Kymantaitė, Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė, siūlė atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį perkelti jų šeimininkams, kurie ir yra šios problemos šaltinis.
„Yra būtina reglamentuoti papildomas teisines poveikio priemonės neatsakingiems, bet kurios veislės ar neveislinį šunį laikantiems asmenims, jei jų augintiniai sukėlė pavojų visuomenei. Tokių augintinių šeimininkai turėtų būti įpareigoti dalyvauti šunų auklėjimo kursuose, augintinį vedžioti su antsnukiu. Taip pat turėtų būti griežtai reguliuojamas visų šunų dauginimas, ribojimas jų įsigijimo šaltinių, būtinas draudimas prekiauti gyvūnais tokiose vietose kaip gyvūnų parduotuvės, turgavietės,”- sakė ji.
Apie įstatymą
2000 metais Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Lietuvoje pirmą kartą sudarė „Agresyvių šunų veislių sąrašą“. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymui minėtas sąrašas buvo pakeistas į „Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą“. Įstatymo priėmimo metu Seimas į įstatymą įtraukė papildomą nuostatą, kuria remiantis nuo 2013 m. liepos 1d. daugiabučiame name draudžiama laikyti šunis iš „pavojingų“ šunų veislių sąrašo, išskyrus atvejus, kai laikyti tokios veislės šunis asmuo buvo gavęs savivaldybės leidimą iki 2013 m. sausio 1 d. Remiantis šią nuostata, visų veislių šunys ar jų mišrūnai iš „pavojingų“ veislių sąrašo, kurių savininkai iki 2013 m. sausio 1 d. neįgijo leidimo jiems laikyti, turi būti konfiskuojami, pristatomi į gyvūnų kontrolės tarnybas ir tiesiog nužudomi.
