2000 m. metais Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Lietuvoje pirmą kartą sudarė “Agresyvių šunų veislių sąrašą”. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymui minėtas sąrašas buvo pakeistas į „Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą “ . Įstatymo priėmimo metu Seimas į įstatymą įtraukė papildomą nuostatą, kuria remiantis nuo 2013 m. liepos 1d. daugiabučiame name draudžiamą laikyti šunis iš „pavojingų“ šunų veislių sąrašo, išskyrus atvejus, kai laikyti tokios veislės šunis asmuo buvo gavęs savivaldybės leidimą iki 2013 m. sausio 1 d. Remiantis šią nuostata visų veislių šunys ar jų mišrūnai iš „pavojingų“ veislių sąrašo, kurių savininkai iki 2013 m. sausio 1 d. neįgijo leidimo jiems laikyti, bus konfiskuojami, pristatomi į gyvūnų kontrolės tarnybas ir tiesiog nužudomi.
Iš mūsų organizacijos atliktos savivaldybių apklausos matyti, kad tarp šimtais kasmet įvairiose savivaldybėse gyvūnų kontrolės tarnybų sugaunamų benamių ar iš gyventojų priimamų, problemas sudarančių ir konfiskuojamų šunų nėra nei vieno arba yra vos keli šunys iš „kovinių ir pavojingų“ šunų veislių sąrašo. Lietuvoje kasmet užregistruojama vidutiniškai 5,5 tūkst. šunų įkandimų. 65 proc. visų įkandimų yra padaromi žinomo arba nuosavo šuns. Tačiau nėra duomenų, kad dauguma jų yra padaryti šunų būtent iš aukščiau minimo sąrašo.
Mūsų nuomone, atsakingos institucijos turi pažvelgti plačiau į problemas, kurias sukelia neatsakingi bet kurios veislės ar neveislinių šunų savininkai, įvertinti kodėl nuolatos keliami klausimai lieka vis neišsprendžiami ir imtis efektyvių bei humaniškų prevencinių priemonių šiuo metu šalyje egzistuojančiam gyvūnų augintinių pertekliui kontroliuoti. Yra tiesiog per daug šunų ir nepakankamai atsakingų savininkų, todėl nesiimant tinkamos strategijos ženklūs pokyčiai šioje srityje dar ilgai nebus matomi.
Pagrindinis mūsų pasiūlymas – atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį perkelti jų šeimininkams, kurie ir yra šios problemos šaltinis. Taip pat siūloma reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei, bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises.
Veiksminga šunų ir jų savininkų registracijos sistema, griežtai reguliuojamas visų šunų dauginimas ir veisimas, ribojimas įsigijimo šaltinių ir draudimas prekybos gyvūnais augintiniais tokiose vietose kaip gyvūnų parduotuvės, turgavietės, gali tapti neatsakingų savininkų ženklaus mažėjimo pradžia bei apsaugoti šunis nuo netinkamų gyvenimo sąlygų ar net žudymo.
Pagrindinės mūsų siūlomos priemonės, kurių Vyriausybė ir atsakingos institucijos turėtų imtis siekiant užkirsti kelią neatsakingam šunų laikymui :
- Panaikinti „Kovinių ir pavojingų“ šunų veislių sąrašą.
- Panaikinti rinkliavą už augintinio laikymą ir efektyviai įgyvendinti šunų bei jų savininkų registracijos sistemą, skatinančią atsakingą augintinio įsigijimą, laikymą ir priežiūrą (identifikavimą (mikročipavimą), kastraciją, skiepijimą, laikymui visuomenėje tinkamą auklėjimą, socializaciją ir kt.).
- Reglamentuoti bet kokios veislės šuns, savo elgsena keliančio ar sukėlusio pavojų visuomenei, pripažinimą pavojingu, kas sudarytų tokių šunų savininkams įvairius apribojimus (pvz. turėtų būti gautas leidimas laikyti pavojingą šunį, išklausyti pavojingo šuns laikymo kursus, riboti visuomenines vietas, parkus lankymuisi su tokiais šunimis, numatyti didesnes baudas už pavojingo šuns laikymo taisyklių pažeidimą ir kt.). Tokiu būdu šunų savininkai būtų skatinami nuo mažens auklėti ir socializuoti savo augintinius, siekiant ateityje išvengti griežtesnių reikalavimų sau ir savo augintiniui.
- Itin griežtai kontroliuoti šunų dauginimą ir veisimą, reguliuoti jų prekybą internete ir kitose visuomenės informavimo priemonėse bei uždrausti prekiauti jais gyvūnų prekių parduotuvėse, turgavietėse.
- Organizuoti ir plėsti mokymų galimybes pareigūnams, įgyvendinantiems teisės aktus, tokiu būdu užtikrinant tinkamą šunų gerovės kriterijų vertinimą ir jų apsaugą. Pareigūnai turi bendradarbiauti tiek su nevyriausybinėmis gyvūnų gerovės ir apsaugos organizacijomis, tiek su gyventojais, laikančiais augintinius, tiek su jų nelaikančiais visuomenės nariais, siekiant užkirsti kelią tolesniam šunų pertekliaus augimui ir prisidėti prie bendruomenės kūrimo, kuri būti saugesnė ir žmonėms, ir šunims.
- Vyriausybė ir savivaldybės turi ieškoti galimybių remti kastracijos programas, kurias daugelis nevyriausybinių gyvūnų gerovės ir apsaugos organizacijų, vykdančių veiklą tik iš visuomenės teikiamos paramos, šiuo metu siekia finansuoti turėdamos itin ribotus finansinius išteklius
- Savivaldybės turi rinkti statistinius duomenis ne tik apie gatvėse pagautų, savininkų atiduotų šunų skaičių, bet taip pat rinkti išsamius duomenis apie tai kokios yra savininkų nurodytos priežastys atiduodant šunį į prieglaudą, pagrindines eutanazijos prieglaudoje priežastis (ligos, agresyvus elgesys ar kt.), registruoti gyventojų pranešimus apie rastus ir pačių priglaustus benamius šunis, tokiu būdu sudarant galimybes išsamiai įvertinti realią situaciją, problemų atsiradimo šaltinius ir parinkti tinkamas priemones problemos spręsti.
