Įgeidis turėti vardinį rankinuką, prabangų automobilį. Į tą pačią krūvą – veislinis šuo, nes.. visi tie verslininkai, tie veislinių šunų veisėjai yra savanaudžiai pinigų kalikai.
Žodžio „įgeidis“ nusprendėme paieškoti ir Lietuvos kinologų draugijos šunų veisėjų tinklapiuose – kaip pastarieji tenkina savo „įgeidžius“?
Pasirodo, veisėjai ne tik dalyvauja dalyvauja parodose bei varžybose, bet skiria lėšų ir laiko savo šunų sveikatos tyrimams, domisi veislės raida, lankosi savo mylimos veislės konferencijose ir seminaruose, remia klubų veiklą. Kai kurie „iš įgeidžio“ net augina iš prieglaudų paimtus šuniukus ir katinėlius. Kai kurie jų remia gyvūnų prieglaudas. „Įgeidžio“ apimti atsakingai veisia savo veislinius gyvūnus ir dar atsakingiau parenka būsimus šuniukų šeimininkus.
Tai kodėl veislinį šunį turintis ir jį veisiantis žmogus visuomenės akyse tarytum koks nusikaltėlis, o laikantis mišrūną ar iš prieglaudos paimtą šunį – beveik šventasis? Vieno atsakymo nėra ir mes nepretenduojam į absoliučias tiesas. Mes tik kviečiame įsiklausyti ir išgirsti šunų veisėjų ir šiaip šunų mylėtojų nuomonę.
Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) viešųjų ryšių patarėjas, knygų ir straipsnių apie gyvūnų gerovę autorius, komunikacijos specialistas Attila Marton, ne kartą skaitęs paskaitas Lietuvoje, savo knygoje „Sprendimų beieškant“ (2018 m. į lietuvių k. išvertė ir išleido Lietuvos kinologų draugija) rašo: „Dažnai teigiama, kad veisėjai ne sprendžia, o sukelia gyvūnų gerovės problemas. Šiais kaltinimais dažniausiai švaistosi aktyvistai, teigiantys, kad dėl veisėjų veiklos atsiranda per daug šunų...
Labai tikėtina, kad veisimu užsiimantis asmuo yra atsidavęs šunims ir jais rūpinasi. Tačiau tai nereiškia, kad veisėjai turėtų prisiimti visą šunų gerovės problemų naštą vien todėl, kad jie profesionaliai užsiima šunimis. Laikantis šios logikos, reikėtų teigti, kad šunų dresuotojai, kirpėjai, vedliai ar užsiimantys kita, su šunimis susijusia veikla, žmonės taip pat yra atsakingi už visas gyvūnų gerovės ir apsaugos problemas. Atsakingi veisėjai paprastai prisideda prie įvairių iniciatyvų, ir net tuo atveju, jeigu jie nedalyvauja šiose iniciatyvose, atsakingai atlieka savo darbą ir daro įtaką gyvūnų gerovei bei apsaugai... Atsakingas veisimas daro teigiamą įtaką šunų skaičiui ir jų gerovei. Kai veisėjas į profesionalią veiklą investuoja savo laiką, lėšas ir žinias bei siekia puoselėti mylimą veislę, jis yra suinteresuotas surasti savo šuniukams atsakingus šeimininkus, kad šie niekada netaptų beglobiais“.
Živilė Bilotaitė-Jokubauskienė: „Nori prisidėti prie patinkančios šunų veislės išlikimo – įsigyk veislinį šunį“
Levrečių veisėja (veislynas „Kopos namai“), komunikacijos specialistė Živilė Bilotaitė: „Kai prieš keliolika metų atėjau į kinologinę veiklą, neslėpsiu, pati sau ieškojau atsakymo į klausimą – ar man tikrai to reikia, o gal nereikia – gal tiesiog multiplikuojame šunis Lietuvoje, kurioje vis dar (o prieš 15–20 metų dar labiau) išlieka aktuali šunų pertekliaus problema, kai dalis jų eutanazuojami kaip niekam nereikalingi? Atsakymą radau – būti konkrečios senovinės šunų veislės saugotoja laike, burti ir kurti šią veislę mylinčių žmonių bendruomenę, būti šiai veislei duodančiu, o ne imančiu – ir kartu bent minimaliai prisidėti apskritai prie šunų, kaip rūšies, geresnio suvokimo, žmonių atsakingumo auginimo.
Kita vertus, tai toli gražu nereiškia, kad būdama tokioje pozicijoje automatiškai esu tik už veislinius gyvūnus. Jei žmogui nėra svarbu, koks tas šuo – visada skatinu imti iš prieglaudos, o ne pirkti. Ir tik jeigu jauti, kad esi susižavėjęs konkrečia šunų veisle ir nori prisidėti prie TOS veislės egzistavimo ir išsaugojimo, tada prisidėk prie ją veisiančių žmonių savo laiku, lėšomis, energija – įsigydamas būtent tokį šunelį. Kita vertus, mano burbule ir su manimi susisiekia būtent tokie motyvuoti žmonės, todėl jiems kažko įrodinėti netenka.
Jei galite – priglauskite pasmerktuosius. O jei norite tam tikrų gyvūno savybių – rinkitės tuos, kurie investuoja į tolimesnį tos veislės išsaugojimą ir išmintingą selekciją
Auginau du priglaustus šunis – vieną paėmėme iš gatvės, kitą iš prieglaudos. Nebuvo nei prastesni, nei geresni už mano levretes, tokie patys šeimos nariai. O aukoti prieglaudoms apskritai yra kaip ir savaime suprantama mūsų šeimos tradicija – labai tikiuosi sulaukti tų laikų, kai prieglaudinius šunis importuosimės, kaip švedai ir suomiai, nes jų Lietuvoje paprasčiausiai nebeliks“.
R. Šlevas: „Būtume labai riboti, jei nebeliktų veislinių šunų“
Biologas, 7 metų lietuvių skaliko Ajanto šeimininkas Robertas Šlevas: „Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis, bet nepamiršti atsakomybės. Draugo nenusipirksi, tikra tiesa, nes draugais tampama. Sprendimą turi daryti atsakingai, o stereotipo taikymas labai riboja ne tik juos taikančius, bet ir juos naudojančius. Jei liktų tik neveisliniai šunys? Greičiausiai „Motina gamta“ juos atrinktų ir gautųsi Canis Lupus (vilkas) arba Canis aureus (šakalas). Norėjau šuns, apie kurį iš anksto daug žinočiau. Juk perkant veislinį šunį yra žinomi jo veisėjai, šuniukų tėvai ir protėviai, numanoma elgsena. Veisėjai tau atiduoda paruoštą šuniuką ir dar pamoko, ką ir kaip su juo daryti. Dvejus metus tam ruošiausi, kaupiau informaciją, rinkausi iš trijų šunų veislių. Veislinį rinkausi todėl, kad galėčiau išsiauklėti kaip noriu, kad žinočiau, ką geriausia tas šuo gali man, o aš – jam duoti. Apsistojau ties nacionaline mūsų šunų veisle. Norėjau paremti, padėti išlaikyti lietuvių skalikų veislę. Parėmiau ir remiu šią idėją. Prieš septyniolika metų turėjau paprastą mišrūną, jis man labai brangus, o Ajantas nešioja jo antkaklį iki šiol. Lankiausi ir prieglaudose, labai vertinu jų darbą, deja, dažnai prieglaudų šunų psichika būna sužalota, nes žmogaus lūkesčiai nesutapo su realybe. Juk nėra blogų šunų, yra tik nesusipratę jų šeimininkai“.
U. Daunorė: „Žmonės nesupranta, ką reiškia šuns kilmės dokumentai“
Veterinarijos specialistė, 3 metų lietuvių skalikų kalytės Ceros šeimininkė Ugnė Daunorė: „Taip, gali paimti šunį iš prieglaudos ir jis bus visavertis šeimos narys. Pati turiu tris išgelbėtus katinus mišrūnus. Man labiau ramybės neduoda kitas klausimas: kodėl perkami neva veisliniai „už pigiau“, o išties – mišrūnai? Žmonės vis dar nesupranta, ką reiškia šuns kilmės dokumentai. Kiek pastangų, laiko, meilės yra įdėta į gyvūno veisimą! Visiems, kurie sako, kad man reikia namams pigiau, be kilmės dokumentų, norėčiau pasakyti: NEBŪNA pigiau! Perkat mišrūnus, remiat daugintojus, kalės yra išnaudojamos, šuniukai parduodami dauguma be ženklinimo ir skiepų. Perki pigiau, bet panašu, kad ir vėliau neturėsi finansų šuns gydymui, kokybiškam maistui. Jei norisi augintinio, gali rinktis prieglaudoj, bet savęs irgi paklausk: o kodėl tiek daug šunų prieglaudose? Pirkdamas veislinį šunį žinai apie atliktus sveikatos tyrimus, šuns tėvus, senelius. Moki už ramybę, už pagalbą, kurią gausi iš veisėjo, už žinojimą, kad tavo šuns mama yra mylima, veisiama tinkamai, ne per kiekvieną rują, kad ji nėra gimdymo fabrikėlis. O savo augintinę – lietuvių skalikę pasirinkom, nes norėjom aktyvaus šuns. Važiavome į parodą, susipažinom su veisėjais, laukėme, kol gims mūsų šunytė. Lietuvių skalikai atletiški, protingi. Susižavėjom lietuvių skalikais ir todėl, kad mūsų tauta turi tokią nuostabią šunų veislę – norėjome būti to dalimi“.
Lietuvos kinologų draugijos nuomone, veisliniai šunys yra kultūros paveldo dalis. Jie turi savo istoriją – genealoginį medį – o tai reiškia, kad buvo vertinama veislinių šunų protėvių išvaizda (standartas), elgsena, temperamentas. Veisliniai šunys per ištisus šimtmečius buvo „tikrinami“, praėjo įvairius raidos etapus, todėl veisėjų pareiga šį paveldą išsaugoti ir branginti. Mes už šunis ir nesvarbu, kokį šunį jūs pasirinksite, tik rinkitės atsakingai ir nepriešinkite visuomenės.
