Garsųjį Lietuvos kurorto rubuilį pažįsta ir vietiniai, ir poilsiautojai: kasdien eina kaip į darbą (1)

O kaip iš tikrųjų – niekas nežino. Ant kaktos gi jam neparašyta.

Aš jį vadinsiu Garfildu, kažkaip labai jis savo sudėjimu panašus į tos garsios animacinės komedijos herojų tokiu pačiu pavadinimu.

„O, tai legendinis mūsų Nidos katinas. Aš apie jį net esu sukūręs video filmą“, – sakė sužinojęs, kad bandau parengti apie jį straipsnį Neringos muziejaus darbuotojas Aurimas.

Iš kur jis atklydo vaikinas nežino. Kaip ir kiti kalbinti praeiviai. Nieko konkretaus tuo klausimu negalėjo pasakyti ir prekybos centro apsaugos darbuotoja Romualda, kuri kasdien per savo apsaugos kamerų monitorius stebi ne tik lankytojus, bet ir jį, tupintį prie lauko durų, ar kur kitur netoliese.

„Neretai būna ateinu ryte į darbą ir jis jau tupi. Baigiu darbą, jis vis dar tupi. Ir taip jau dveji ar daugiau metų. Beveik kasdien, žiemą ir vasarą…“, – šypsosi Romualda, pridūrusi, kad murkius žino prekybos centro tvarką ir į vidų niekada nesiveržia.

Katiną pamaitina ne tik prekybos centro gyventojai, bet ir poilsiautojai bei nidiškiai. Kas kelintą dieną ateinanti čia apsipirkti garbaus amžiaus nidiškė, visada jam atneša kažką skanaus, kas lieka nuo jos stalo. Yra ne kartą jam specialiai nupirkę šlapio ėdalo ir į prekybos centrą atėję apsipirkti poilsiautojai. Ypač su mažais vaikais.

Kur jis nakvoja nežino niekas. Kai kas mano, kad už prekybos centro esančiuose bendrabučiuose, kai kas, kad grįžta pas kažką namo.

„Jo namai visa Nida. Jis gi katinas, visur vaikšto vienas ir gyvena ten kur nori“, – antrino priešais prekybos centrą pardavinėjantis gintaro papuošalus vyriškis.

Artėjant vakarui Garfildas tikriausiai „pavargo“ nuo mano ir aplinkinių dėmesio ir nubindzeno per aikštę į kažkokio namo sodą. Gal čia jis ir gyvena?

„Ne, čia jis tikrai negyvena. Gal atėjo atlikti savo gamtinius reikalus, nežinau…?“ – sakė gintarų pardavėjas.