Apsilankė valdininkų komisija, kuri pateikė visą krūvą reikalavimų ir nurodymų. Kaip juos įgyvendinti ir iš kur gauti darbams lėšų – savanorių reikalas. Reikia praplatinti narvus – jie, pasirodo, keliolika centimetrų per maži, susitvarkyti ir įrengti šunims patalpą, kurią paliko kačiukai, reikia atskiros patalpos sergantiems šunims ir t.t. Valdininkai surašė raštą, nurodė terminus ir pasakė, kad neįgyvendinus reikalavimų, jokių šuniukų namų Telšiuose nebeliks.
Tad savanoriams be įprastinės kasdienės keturkojų bičiulių priežiūros tenka dirbti daugybę papildomų darbų. Savanoriai dažo, krausto, veža, neša ir tuo pačiu dar rūpinasi prieglaudos globotiniais. Smagu, kad atsirado nemažai gerų žmonių, kurie paaukoja pinigų, nuperka statybinių medžiagų, kartais patys ateina padėti.
Dvi merginos
Tai Goda Bagdonavičiūtė ir Ligita Raudytė, kurios pasiskambino Telšių šuniukų namų vadovei Robertai Šliogerytei dar birželio mėnesį pareikšdamos norą, kad nori ištapyti ant sienų keletą šunų.
Jos abi yra buvusios Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos gimnazistės. Visus keturis gimnazijos metus abi nuoširdžiai savanoriavo globodamos mūsų mažuosius brolius. Abi merginos pasirinko studijas Klaipėdoje. Ligita šiemet baigė burnos higienos studijas Godai dar vienus metus reikės studijuoti radiologiją.
Teko palaukti porą mėnesių kol sienos buvo išdažytos, dažai išdžiūvo ir tada merginos dvi dienas davė laisvę savo kūrybinei fantazijai bei darbavosi Telšių šuniukų namuose. Į dailininkes pretenduoja Goda. Su daile draugauja nuo darželio, kiek save atsimena, visada piešia pieštukais ant popieriaus, aliejiniais dažais ant drobės, dabar dar ir gimsta kompiuterinės grafikos darbai. Dažniausiai jos darbai būna juodai balti, kuriuose vyrauja žmogaus kūno fragmentai, mėgsta piešti portretus.
Bet šunis piešti Godai buvo pirmas kartas. Norėjosi nupiešti linksmus, nuotaikingus šunis, nes žmonės, atėję į prieglaudą, jautriai reaguoja į šunis, atsidūrusius tokioje situacijoje, ne vienas nubraukia ašarą, išgyvena jų istorijas. Godai su Ligita norėjosi sukurti linksmesnę ir spalvingesnę nuotaiką, ką merginos sėkmingai ir padarė.
Ligita uoliai vykdė Godos nurodymus, spalvino, ir jai spalvinimo procesas buvo savotiška meditacija ir nauja patirtis. Ligita labiau laiko save muzikos žmogumi, grojo klavišiniais instrumentais, vis svajoja išmokti groti gitara. Abi merginos buvo klasės draugės Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, visada grįžusios į Žemaitijos sostinę stengiasi aplankyti keturkojus draugus, na, o šiemet grįžo į Telšių šuniukų namus su spalvomis ir nuotaika, kuri skaidrins vakarus ne tik savanoriams, bet ir globotiniams. Ypač, rudens ir žiemos vakarais, kai reiks kūrent „pečiuką“ ir nesinorės lįsti į darganą...
