Tokia priešo sėkmė Ukrainoje sukėlė įtarimus, jog buvo išgrobstyti gynybinei linijai pastatyti vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 kilometrų nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nuginė toli ir atsiėmė beveik visą regioną.
Po to buvo nurodyta statyti keturias gynybines linijas siekiant apsisaugoti nuo pakartotino puolimo. Pirmą ir antrą gynybines linijas, esančias arčiausiai Rusijos, ruošia pati armija, o trečią ir ketvirtą, esančias arčiau Charkivo, rengia šio miesto valdžia.
Apie tai, jog pirma gynybinė linija nebuvo per pusantrų metų paruošta ir nebuvo akylai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, jog šimtus milijonų grivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų išgaravo.
Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, jog pirmos gynybinės linijos iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo. Charkive bei arčiau fronto mano užklausti kariškiai tvirtina, kad kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, jog priešas neįstengs užimti Charkivo, o šis puolimas yra surengtas vien tam, kad ukrainiečiai būtų priversti atitraukti dalį karių iš Donecko fronto, nes jis jiems svarbiausias.
Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai jį sieks užimti. Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, jog mieste panikos nekilo, žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties norėdami iš čia pabėgti. Panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nuvykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį penkiolika kilometrų nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, jame radau vienintelę gyventoją – 59 metų Leną Bubenko.
Moteris paaiškino, kad kaimynai išsigando ir kad kaimą vėl priešas greitai užims, nes karo pradžioje jį užėmė per pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus į jį sugrįžo tik keli šimtai žmonių, o ir jie dabar visi išsigando ir per kelias valandas išsilakstė.
Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški jame vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į vaiduoklių kaimą, nes jame – nė gyvos dvasios.
Anksčiau važiuojant iš Charkivo į Tiškus reikdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Be to, prie patikros punktų nutįso į laukus šviežiai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.
L. Bubenko liko todėl, kad nenori palikti prižiūrimų 104 šunų ir 38 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, tačiau karo pradžioje ėmė rūpintis visais kaime likusiais benamiais šunimis ir katėmis. Nuo tada ėmė maitinti 153 šunis ir 102 kates, kurių dalį vėliau žmonės atsiėmė. Prieš metus sužinojęs apie L. Bubenkos pasiaukojimą, savo „Facebook“ paskyroje paraginau lietuvius paremti šią moterį. Už surinktus pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.
„Esu labai dėkinga lietuviams, vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – kalbėjo L. Bubenko.
Ši moteris dabar kartu su visais gyvūnais gyvena dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.
Prasidėjus naujam Rusijos puolimui kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusvalandį, kai kalbėjausi su Lena, kaime nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia šešis kilometrus arčiau Rusijos, ties kuria vyksta mūšiai.
Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių fronte. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai negali būti apgyvendinami būriais vienoje vietoje, turi išsiskirstyti po 2–3, nes priešingu atveju į pastatą atlekia priešo raketa.
Trečią dieną iš karių išgirdau, kad priešo puolimą pavyko pristabdyti ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, tačiau nuvažiavus porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai, todėl karys ranka paragino kuo skubiai vykti atgal.
Parsigavęs į Charkivą patenku į kitokią aplinką, čia fronto sprogimų nesigirdi ir žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau, nei buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės iš čia išsivažinėjo jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų.
Didelių problemų kelia elektros trūkumas, nes priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandoms irgi pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti dingus elektrai. „Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių santaupų“, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai pasakė užkalbinta Olia Strumyk.
49 metų moteris kartu su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.
„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau todėl, kad dukra Irina sunkiai pagimdė anūką, reikėjo padėti, jos vyras negali išvažiuoti, tad Ira nusprendė likti kartu“, – paaiškino moteris. O. Strumyk gyvena netoli aerouosto ir prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo todėl, kad kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, nes dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusę dienos, nes neturi kam sūnaus palikti.
„Sūnelis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė, bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, jis vėl panoro miegoti kartu. Išgirdęs griausmus glaudžiasi prie manęs ir kiša galvą po patalais“, – pasakojo mama. O. Strumyk prasitarė bijanti, kad rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės tiek, kad galės Charkivą apšaudyti iš artilerijos, o tada čia kils toks pragaras, kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta daugybė namų.
„Perduokite, jei galite, kad jūsų Vyriausybė ir kitos Europoje paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir jį gins net dantimis. Vova svajoja tapti lakūnu, labai to norėčiau. Kai užvakar bomba atlėkė visai šalia mūsų ir abu nuskuodėme į vonią, pastebėjau, kad dreba sūnelio lūpos bei rankos. Stipriai jį apsikabinau ir pravirkau, bet be garso, kad Vovka nesuprastų“, – pokalbį liūdnai užbaigė moteris.
