Apie jas „National Geographic“ kalbėjosi su kačių elgsenos ekspertu Johnu Bradshaw.
Pasak jo, katės tikriausiai mus laiko didelėmis katėmis, kurios nemoka būti katėmis.
J. Bradshaw sako, kad katės retai keičia savo elgesį, kai bendrauja su žmonėmis.
Šunys, būdami su žmonėmis, iš karto persijungia į žmogiškąjį režimą, o katės, bendraudamos su kitomis katėmis, rodo tuos pačius socialinius ženklus.
„Jos akivaizdžiai žino, kad esame už jas didesni, tačiau neatrodo, kad per daug keistų savo socialinį elgesį.
Pakelia uodegas, trinasi į mūsų kojas, sėdi šalia mūsų ir mus vilioja – būtent taip katės elgiasi viena su kita“, – aiškina J. Bradshaw.
Kitaip tariant, katės yra nepriklausomos sielos, kurios atsisako keistis, kad prisitaikytų prie žmogaus.
Būtent todėl mes jas mylime!
Tačiau ką jos iš tikrųjų galvoja apie mus – savo šeimininkus? Šį klausimą bandė suprasti portalas „Satellite Daily“.
„Jums pasisekė, kad nusprendėme savo buvimu pagerbti jūsų gyvenimą“
Skirtingai nei šunų, žmonės kačių nesukultūrino.
Tiesą sakant, veikiausiai buvo priešingai.
Pakeliui žmonės pradėjo ūkininkauti dėl maisto. Kartu su daržovėmis ir grūdais atsirado kenkėjų, kurie kėlė problemų mums, bet tapo lengvu grobiu vietinėms katėms.
Šios pirmosios katės greitai suprato, kad žmonės noriai duoda joms maisto ir pastogę mainais už graužikų naikinimo paslaugas.
Nuo tada katės perėmė valdžią, nes žinojo, kad mums jų reikia kur kas labiau nei joms mūsų.
„Mes miauksime, kad jumis manipuliuotume“
Duodamas interviu žurnalui „National Geographic“ John Bradshaw kalbėjo apie socialinį kačių intelektą ir jų gebėjimą manipuliuoti savo šeimininkais.
Pavyzdžiui, katės su žmonėmis „kalba“ labai garsiai, tačiau bendraudamos tarpusavyje dažniausiai naudoja kūno kalbą.
Tai leidžia manyti, kad jos savo elgesį pritaikė taip, kad gautų iš mūsų tai, ko nori.
Jos net turi skirtingus miauksėjimus, kurie reiškia skirtingus dalykus, pavyzdžiui, „noriu dėmesio“ ir „pamaitink mane dabar!
„Mes girdime, kad mus šaukiate, bet mums tai nerūpi“
Japonijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 20 kačių, mokslininkai kiekvienam gyvūnui leido klausytis trijų įrašų, kuriuose žmonės šaukia jų vardus – du nepažįstami žmonės ir jų šeimininkai.
Nors katės nuolat rodė ausų ir galvos judesius, kurie reiškė, kad atpažįsta šeimininkų balsus, nė viena iš jų nepradėjo miauksėti ir nepriartėjo prie kalbančiojo.
Katėms buvo vienodai neįdomu matyti savo šeimininkus, kaip ir nepažįstamuosius.
„Jūs mums tiesiog nelabai patinkate“
Garsusis eksperimentas „Keista situacija“ padėjo įrodyti, kad tiek vaikai, tiek šunys turi stiprų ryšį su savo globėjais.
Jie rodo aiškius džiaugsmo ženklus, kai jų tėvai (gyvūnų atveju – šeimininkai) grįžta palikę juos nepažįstamoje patalpoje.
Tačiau kai tas pats eksperimentas buvo modifikuotas katėms, tik trečdalis jų parodė aiškius saugaus prisirišimo prie šeimininkų požymius.
Tačiau šie rezultatai nebūtinai reiškia, kad mūsų katės mūsų nemyli.
Veikiau juos galima laikyti įrodymu, kad šie gyvūnai yra kur kas savarankiškesni ir labiau pasitikintys savimi nei šunys ar net maži vaikai.
Paaiškėjo, kodėl katės mėgsta „medžioti“ lazerio spindulius
Tikriausiai kiekvienas, kuris turi katę, bent kartą žaidė su augintiniu lazeriniu spinduliu. Katės labai mėgsta šią pramogą.
Paslaptis ta, kad net nepaisant patogios miegojimo vietos ir periodiškų paglostymų, katės išlieka plėšrūnės, o jų instinktai neišnyksta.
Lazeriniai spindulio taško jos nesuvokia kaip „pelės“, kurią reikia pagauti. Tačiau joms vis tiek įdomu žaisti šį žaidimą.
Tačiau štai svarbus dalykas: niekada nenukreipkite lazerinės rodyklės savo augintiniams į akis.
Tai gali pakenkti jų regėjimui.
