„Visos mūsų kelionės su šunimis būna dvejopos. Pirma – gerai praleisti laiką. Turime labai stiprią samojedų bendruomenę, mėgstame turistauti, pažinti naujas vietas. Antra – pristatome parodose savo veisimo šunis, – sako lokiukų „mama“ Nomeda. – Ir jeigu pasiseka laimėti, nes visgi tai svarbi garantija, kad eini teisinga linkme, būna smagu. Tačiau tokios sėkmės ir įvertinimo, kokio šiemet sulaukėme Europos samojedų čempionate, nesitikėjome. Specializuotos parodos, kuriose teisėjauja garsūs, patyrę samojedų veisėjai – mūsų labiau mėgstamos, nes jose dažniau vertinama ne vien šuns išvaizda, bet ir temperamentas, kas, mano manymu, yra svarbiausia“.
Taigi, keitimasis patirtimi ir bendravimas yra raktiniai kinologijos renginių žodžiai, o dalyvavimas parodoje, ypač specializuotoje, suteikia puikią progą „pratestuoti“ savo veislyną, susitikti su tais, kuriems rūpi mylimos šunų veislės ateitis. Po pastarojo čempionato samojedų veisėja gavo laišką, kuriame rašoma, jog iš jos veislyno norėtų įsigyti „lokiuką“ – „Euro samoyed“ parodos teisėja Hazel Fitzgibbon rekomendavo Nomedos veislyną.
„Savo „šuniniams vaikams“ sakau: jei nemokate pralaimėti, nedalyvaukite parodose. Iš anksto nuteikiu žmones, kad važiuojame gerai praleisti laiko, o jei pasiseks laimėti, ta pergalė bus tik saldesnė. Pergalių siekiantys veisėjai kartais daro teisėjų sąrašus, analizuoja, koks samojedo „paveikslas“ patinka teisėjui, bet aš per tiek metų taip ir nepribrendau sąrašams“, – juokauja rugpjūčio 21 dieną veislyno 12 metų gimtadienį švęsianti Nomeda Baušienė.
„Mažosios lokės“ svetainėje galima rasti ir tokį įrašą: „Svarbiau už parodų pasiekimus mums yra šunų gerovė ir jų gyvenimo kokybė“. Samojedų gerovė – kaip ją suprasti? Ar nepakanka mylėti šią veislę, neveisti, kas po ranka papuola, ir šunų gerovė jau bus užtikrinta?
Nomeda džiaugiasi, kad „Mažoji lokė“ yra didelė šeima, o jos išveistų šuniukų šeimininkai jai artimi tarsi vaikai. Juk žmonės perka šuniuką ne iš bet kur, o iš veislyno, kad galėtų ir turėtų kam paskambinti, sulauktų pagalbos, patarimų. Jai svarbu, kad kiekvienas jos išveistas samojedukas turėtų tokį šeimininką, kuris suvoktų šuns poreikius ir juos patenkintų. Nors daugelis įsivaizduoja, jog samojedai labai aktyvūs šunys ir didelis kiemas jiems privalomas, veisėja pabrėžia, kad samojedai pirmiausia yra šeimos šunys. Samojedams svarbiau už erdvų kiemą yra jausti žmogų šalia, todėl kartais geresni šeimininkai yra tie, kurie gyvena bute ir skiria daug laiko bendravimui, pasivaikščiojimams ir kitokiam ryšio kūrimui su augintiniu.
„Kokybiškas samojedo gyvenimas susideda, pirmiausia, iš mylinčio žmogaus, kuris randa laiko augintiniui protiškai ir fiziškai „iškrauti“. Jei šeimininkas sugalvos dalyvauti parodose – puiku, visada palaikysiu. Per veislyno gyvavimo istoriją pasitaikė įvairų patirčių, bet džiaugiuosi savo nuojauta atsirenkant šuniukų šeimininkus. Bendroje uždaroje pokalbių grupėje pasidalijame gerosiomis ir blogosiomis praktikomis. Kad išlaikyčiau ryšį su bendruomene ir sekčiau augintinių gyvenimą, bent kartą per metus, dažniausia per vados gimtadienį, surenku savo išveistų šunų nuotraukas, pasidomiu, kaip sekasi, kaip gyvena, kokias šunybes krečia. Esu mama Lokė (taip ją vadina samojedukų šeimininkai – Red.), todėl lokiukai visada gali atvažiuoti į svečius, skambinti, ir jie niekada netrukdys“, – taip samojedų gerovės užtikrinimą supranta veisėja.
Ir kasmetinis plaukimas baidarėmis su šunimis, ir lokiukų pasilakstymai su rogutėmis žiemą, ir žygiai į gamtą, ir edukacijos mokyklose – visa tai taip pat apie samojedų gerovę.
„Vakar buvo sunki diena, pas mus namie buvo net 25 žmonės!“, kartais atsidūsta Nomedos vyras (tai nutinka per šuniukų lankytuves – Red.), o Nomedai tai puiki, turininga diena, nes pažindama žmones ir supažindindama juos su samojedų veisle, yra „savo rogėse“.
Kalbant apie samojedų gerovę, reikėtų priminti apie kitą Lietuvos samojedų klubo misiją – bešeimininkių samojedų gelbėjimas. Skamba baisiai: beglobiai samojedai. Negi pasitaiko? O gal tai šunų daugyklų „samojedai“?
„Lietuvos samojedų klubo gyvavimo pradžioje atvejų, kai reikėjo paimti samojedus (tiksliau, panašius į samojedus šunis) iš prieglaudų, buvo nedaug, nes ši veislė dar nebuvo populiari. Stengdavomės juos socializuoti, surasti gerus namus – buvo ir sėkmės istorijų“, – jautriais prisiminimais dalijasi Nomeda.
Kiekvieną gelbėjimo istoriją išpasakotų prikelta iš miego. Pirmoji Molė buvo paimta iš „Nuaro“. Jos kailį su kita klubo nare Radvile jos šukavo dviese, o baisus kvapas užtvindė kone visą daugiabutį. Senjora dar gyva, o jos šeimininkė džiugina savo augintinės nuotraukomis.
„Kai buvau klubo prezidentė, prie gelbėjimo prisidėdavo visi klubo nariai. Jurgą Vizgirdienę, tarybos narę, vieną didžiausių aktyvisčių, siųsdavome, kai prireikdavo griežtesnio žodžio. Esame pasiėmę kalytę su kilmės dokumentais, ši gyveno pririšta tvarte be šviesos, bijojo net krentančio lapo. Netikėjau, kad ji gyvens visavertį gyvenimą, bet naujosios šeimininkės Renatos užsispyrimas, padedant trenerei Skaistei, suteikė kalytei naują šansą“, – sako Nomeda.
Kai veislė išpopuliarėjo, tapo akivaizdu: visų, panašių į samojedus, klubo nariai neišgelbės, tuomet nuspręsta gelbėti tik „dokumentinius“ samojedus. Visų džiaugsmui, tokių atvejų beveik nepasitaiko. Be to, daugelis gyvūnų prieglaudų nenori bendradarbiauti su klubu, bet čia jau kito straipsnio tema. Veislyne „Mažoji lokė“ šiuo metu gyvena keturios kalytės, dažnai čia atostogauja ir keletas šio veislyno išveistų šunų. Išgirdę veislyno pavadinimą, nepagalvokite, kad jis pasirinktas dėl mažų samojedukų panašumo į baltojo lokio mažylius.
„Nuo vaikystės patiko žiūrėti į žvaigždes, – pasakoja samojedų augintoja. – Ieškodavau danguje Mažųjų ir Didžiųjų Grįžulo Ratų. Ir kai reikėjo sugalvoti šunų veislyno pavadinimą, savaime „iššoko“ Ursa Minor (lot.) – mažasis lokys arba mažoji lokė. Beliko į veislyno logotipą įkomponuoti žvaigždutes ir tikėti, kad šuniukai gims po laiminga žvaigžde – gyvens su atsakingais, juos mylinčiais žmonėmis“.
