Šiemet šventės organizatoriai kvietė surengti Dėkingumo šventę ir bendraminčių kompanijoje ar darbo kolektyve padėkoti savo augintiniams.
Idėją iškart pasigavo Kaniterapijos asociacijos nariai ir, susirinkę Vilniaus katedros aikštės prieigose Pilių direkcijai priklausančiame stikliniame kupole, dėkojo savo terapiniams šunims.
„Ieškojau draugės, su kuria glėčiau pabūti vienas ir ne vienas tuo pačiu metu. Pats negaliu patikėti, kurlink ta draugystė dabar mane veda – su Mono jau įsitraukėm į kaniterapiją. Ačiū jai“,– dėkodamas augintinei, savo gyvenimo pokyčiais stebėjosi Mindaugas. „Pirmiausia ačiū už tai, kad šunys išvis yra! Kad pabūna šunimis, kuomet mums blogai ir padeda ištverti sunkias akimirkas“,– sakė Joana. „Dėkui Kunai, kad išpildė mano seną svajonę turėti šunį „kaip iš filmų“, – juokavo Ugnė.
Dėkingumo šventės šunų mylėtojams nesugadino įkyriai plaiupęs lietus. Iš anksto užsiregistravę į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos ir Lietuvos kinologų draugijos organizuotą ekskursiją „Šuo ir Lietuvos valdovai“ daug įdomaus sužinojo apie didikų šunis ir kartu su profesionalia gide Nerile Urbonaite apsuko didelį ratą aplink Gedimino kalną.
„Šunys buvo viena vertingiausių dovanų, kuriomis keitėsi Europos valdovai, – pasakojo gidė. – Štai karalienė Bona Sforca iš Mantujos kunigaikščio sulaukė nepaprasto grožio kalytės ir prašė tokių šuniukų atsiųsti daugiau. Greičiausia tai buvo Maltos bišonė“.
Be abejo, tais laikais daugiausia laikyta medžioklinių šunų. Šunis prižiūrėjo patyrę šunininkai, jiems statytos šunidės, skirti nemaži pinigai išlaikymui.
Ekskursijos dalyviams buvo priminta ir lietuvių skalikų kilmės istorija, ją gyvai papildė ekskursijoje su Ciri dalyvavęs lietuvių skalikų veisėjas, vienas iš knygos apie lietuvių skalikus autorių Marius Smetona.
Dešimtys meilės šunims liudininkų dalyvavo ir Lietuvos kinologų draugijos paskelbtame virtualiame konkurse „Ačiū tau!“. Jie kėlė savo augintinių nuotraukas ir dėkojo už išugdytą kantrybę, keliones, naujus draugus, sportą, pagerėjusią sveikatą ir pasikeitusį pasaulio suvokimą. Kai kas net padėkojo už „kitokį aš“. Bet juk kitaip ir negali būti, juk kalbama apie geriausią žmogaus draugą – šunį.
