Vaikystėje jų namuose nuolat būdavo kokių nors gyvūnų ar paukščių – papūgų, žiurkėnų, žuvų akvariumuose.
Pirmasis šuo – pilka nykštukinė pudelių kalaitė – atsirado daugiau kaip prieš 30 metų.
Žaismingumas ir elegancija
Linai ir jos mamai – taip pat pudelių mylėtojai ir augintojai Rasai Mikuckienei – nykštukinis pudelis krito į akis dar 1989 metais per Klaipėdoje vykusių afganų kurtų lenktynių parodomąją programą. Šuo visus sužavėjo žaismingumu ir elegancija.
Abi nusprendė, kad ir joms reikia panašaus šuns.
„Tuo metu norint įsigyti veislinį šunį reikėjo įstoti į dekoratyvinės šunininkystės ar panašų klubą. Mama tapo tokio klubo Melnragėje nare.
Pirmasis mūsų pudelis kainavo brangokai – 1200 vadinamųjų talonų, o mamos inžinierės atlyginimas tuomet buvo tik 800.
Atsiradusi pilka nykštukinė kalytė Gabi labai mėgo su mumis, vaikais, žaisti, buvo labai draugiška.
Tuomet dar nieko neišmanėme apie šunų priežiūrą, neišvengėme klaidų – mūsų šunelio kailis greitai susivėlė į kaltūną. Teko visko mokytis nuo pat pradžių“, – pasakojo L.Klovienė.
Viena veisėja pasiūlė Gabi nuvežti į šunų parodą Kaune. Kirpėja vargo visą dieną, kol kalaitė įgavo tinkamą pavidalą. Parodoje klaipėdiečių šuo buvo įvertintas labai gerai (tai atitiktų keturis balus penkiabalėje sistemoje), o jo šeimininkės išsiaiškino, kad jų Gabi – tinkama veisti.
Linos mama išvažiavo į Maskvą, kur jų Gabi buvo suleista su kilmingu pudelių patinu. Ji atsivedė penkis šuniukus – vienas jų liko klaipėdiečių namuose.
Kalytė tapo nugalėtoja
„Viskas prasidėjo nuo noro turėti parodinį šunį, – prisiminė L.Klovienė. – Ir dar – kad jis būtų ne tik tinkamas parodoms, bet ir geriausias, puikus.
Netrukus mūsų kalytė Miledi tapo Lietuvos nugalėtoja savo kategorijoje. Laimėti smagu, tai dar labiau mus įkaitino.
Matėme, kaip parodose atrodo geriausi šunys, koks tankus jų kailis, kokia elegancija, kaip lengvai jie skrieja ringe. Norėjome pasiekti to paties.
1996-aisiais mama iš garsaus Vokietijos šunų veislyno „Dorian Grey’s“ nupirko dar vieną kalaitę.
Tuo metu viskuo daugiausia rūpinosi mama, aš jai padėdavau, parodose pristatydavau mūsų augintinius.“
Vėliau abi jos išlaikė varžybų teisėjo asistento kvalifikacijos egzaminus, bet greitai suvokė, kad teisėjauti nelabai įdomu – geriau auginti šunis ir varžytis parodose.
Lina dar lankė šunų dresavimo, kirpimo kursus, išmoko pati puikiai nukirpti savus ir mamos augintinius.
Be šuns – ketverius metus
Bendravimo su šunimis sumažėjo, kai Lina išvažiavo studijuoti medicinos į Kauną.
Po ketverių tik mokslams skirtų metų ji neatlaikė ir iš mamos pasiėmė šunelį Grantą. Teko ieškotis nuomai tokio buto, kurio šeimininkai leistų laikyti gyvūną. Su Grantu Lina pradėjo savarankiškai dalyvauti šunų parodose.
„Tas šunelis pas mane gyveno iki rezidentūros, bet nutiko nelaimė – jis žuvo pakliuvęs po mašina.
Tuomet mama davė kitą – Leksį. Su juo apvažiavome daugybę parodų, Leksis tapo Lietuvos čempionu. Jis iki šiol gyvena mano namuose, nors jau yra septyniolikos metų.
Mano mergautinis šuo jau nebemato, sunkiai girdi, neretai serga, daug miega, bet vis vien porą kartų per dieną kartu einame pasivaikščioti“, – pasakojo L.Klovienė.
Pradėjusi dirbti Klaipėdoje besilaukdama dukters ji vėl vis daugiau laiko ėmė skirti pudeliams, padėdavo mamai, kuri buvo įsteigusi veislyną „Sidabrinė kulka“.
„Jos veislynas nedidelis, šeiminis, tai – tik pomėgis. Kai prireikia naujo šuniuko parodoms, kurios mums labai įdomios, mama savąjį sukergia su tinkamu.
Vieną kitą iš vados pasilieka sau, kitus išdalija man, seseriai, likusius parduoda. Per 30 veislyno gyvavimo metų pas mus pasaulį išvydo gal šimtas pudelių. Tai – žaisliniai, nykštukiniai, mažieji pilkos, baltos ir abrikosų spalvos šunys.
Šunų auginimas – mūsų gyvenimo aistra, laisvalaikio leidimo būdas“, – pasakojo kardiologė.
Jos namuose šiuo metu gyvena senasis Leksis, jo sūnus Artis, baltasis šveicarų aviganis Baro ir katė Arija.
Turėti aviganį labai norėjo sūnus Rokas, tuo metu keturiolikmetis, bet dabar jam labiau rūpi informacinės technologijos.
Aštuonmetė dukra Milda su mama jau važinėja į šunų parodas ir padeda jai.
Lengvai dresuojami
Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriaus kardiologė gali be perstojo pasakoti apie pudelius.
Tai sportiški, universalūs, taisyklingų formų šunys, lengvai dresuojami, mėgstantys mokytis ir lengvai prisitaikantys prie šeimininko gyvenimo būdo keturkojai.
Jų kailis – tankus, minkštas, garbanotas, mažai šeriasi, bet reikalauja nuolatinės priežiūros. Šeimininkas augintiniui gali parinkti šukuoseną pagal savo skonį ir fantaziją. Bet pudeliai turi gyventi namuose – lauke jau po savaitės jų kailis prisivels visokių šapų ir bus neiššukuojamas.
Pudeliai prieraišūs, mielai bendraujantys, dėl to kyla ir rūpesčių: jie nenori vieni likti namuose.
Visi pudeliai – labai skirtingi, kiekvieno charakteris ypatingas.
Pudeliai iš L.Klovienės mamos R.Mikuckienės veislyno dalyvauja visose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje rengiamose šunų parodose, neblogai jiems sekėsi ir varžantis Danijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, kitose šalyse.
Tarp jų yra Europos, pasaulio čempionatų laimėtojų ir prizininkų.
Kartu su R.Mikuckiene į parodas visada važiuoja ir dukra, prieš tai visus pudelius nukirpusi.
L.Klovienė džiaugiasi, kad Klaipėda tampa vis draugiškesnė žmonėms su šunimis, – yra keturkojus priimančių kavinių, šalia šiaurinio molo prieš keletą metų atsirado gyvūnų paplūdimys, su šunimi gali vaikštinėti po „Depo“ prekybos centrą. Tiesa, tai kol kas vienintelė tokia parduotuvė.
„Mano šunys po darbo dienos mane nuramina, bendraudama su jais pamirštu visas problemas, mintys pasuka kita – ramia – kryptimi.
O kai susiruošiu pas mamą, apima toks jausmas, tarsi važiuočiau į rojų“, – sakė L.Klovienė.
