Spėja visur – rūpinasi ir laukais, ir žirgais
„Šiuo metu esu ūkininkas-pensininkas, ir dar dėl pramogos turiu tris žirgiukus, iš jų du – bėgantys. Kadaise turėjau per trisdešimt žirgų, bet dabar likau prie kuklesnio varianto“, – šypsojosi dabartinę veiklą pristatydamas A. Pamarnackas.
Žirginio sporto aistruolis, profesionalus vadeliotojas ir agronomo profesiją turintis A. Pamarnackas kartu su sūnumi dirba daugiau nei 100 ha žemės, augina grūdines kultūras, o šalia to augina ristūnus ir ruošiasi sportinėms varžyboms. Ištisas dienas A. Pamarnackas ir leidžia Panevėžio rajone, netoli Smilgių kaimo esančioje fermoje – žirgyne, kur rūpinasi savo numylėta trijule – žirgais Pointillist, Otello ir Dora.
Jei gerai nešersi – nevažiuosi
Žirgus auginantis A. Pamarnackas neslepia, kad rūpintis žirgais didelis iššūkis ir sunkus darbas. Sportininkas išmoko ir ristūnus pakaustyti, ir daug žino apie jų sveikatą. Sportinius žirgus šeria specialiais pašarais, nes jeigu gerai nešersi – nevažiuosi.
„Turim pačių paruoštą šieną, gardžių avižėlių, būtinai perkam mineralų. Šeriame morkytėmis, obuoliukais, žirgai priprato ir prie kriaušių, labai gerai ėda burokėlius. Yra ir specialių kombinuotųjų pašarų, kuriais žirgus šeriame varžybų metu. Ištvermingumui didinti naudojam saulėgrąžų aliejų. Iki lenktynių likus maždaug dviem savaitėms, kasdien žirgams duodame apie 200 gramų aliejaus. Iš pradžių jie nelabai mėgo, bet vėliau priprato. O, pavyzdžiui, mineralų, kurie yra kaip maži grūdeliai, įpyliau ant drėgnų avižų, tai žiūrėk tie mineralai palikę ant dugno. Sunku net įsivaizduoti, kaip tas gyvūnėlis taip geba išrinkti“, – kalbėjo A. Pamarnackas.
Išmylėta trijulė neša sėkmę
Ristūnų augintojas atviras – žirgų auginimas brangus malonumas, išlaidų, o kartais ir labai netikėtų, būna gan dažnai. Žirgams reikalinga ir veterinarijos priežiūra, jie skiepijami nuo stabligės, nuo gripo. Nėra pigios ir pasagos. „Kaustyti išmokau pats, bet tai pats nemaloniausias darbas. Kaip sakant namuose žirgas dėvi vienus batelius, o lenktynėms kaustom aliumines pasagas, kurios savo svoriu kone dvigubai lengvesnės nei metalinės“, – kalbėjo A. Pamarnackas.
„Su žirgais labai daug darbo, reikia kiekvieną apeiti, apžiūrėti. Vienam žirgui kasdien būtina skirti maždaug dvi valandas – jeigu nori rimtai pasiruošti varžyboms. Todėl pasilikau du gerus žirgus, kurie šią vasarą man atnešė didelę sėkmę“, – džiaugėsi A. Pamarnackas ir pristatė savo numylėtinius.
Pointillist, gimęs Italijoje, bėgiojęs Švedijoje bei Taline, treti metai jau treniruojasi su A. Pamarnacku.
Žirgas Otello, Amerikos ristūnas, užaugintas pačio A. Pamarnacko. „Otello yra pusiau prancūzas, nes mama prancūzė, ir tėvas amerikietis. Šis žirgas puikiai šiemet sustartavo varžybose, beveik visose užėmė prizines vietas“, – didžiavosi žirgų augintojas.
O Dora – šiaip mylimas A. Pamarnacko žirgas.
Kartais nepadeda nė botagėlis
Pasak žirginio sporto aistruolio, kokių rezultatų žirgai pasiekia, priklauso ne tik nuo įgimtų duotybių, bet ir nuo tolimesnės priežiūros ar net ristūno charakterio.
„Su jais žaisti pradedame nuo pusantrų metų – nuo lengvų, mažų darbelių, o sulaukęs dvejų metų žirgas jau startuoja lenktynėse. Būna taip, kad įdedi begalę darbo ir nieko iš to nesigauna. Kaip ir žmonių sporte ne visi būna gabūs, stiprūs, ištvermingi. Kartais būna, kad nuvažiuoji į lenktynes ir žirgas neina į taką, nors tu ką. Arba yra buvę, kad žirgas lekia kitiems žirgams iš paskos, juos vejasi, pasiveja, gražiausia žiūrėti, kai juos ir aplenkia, bet paskui sustoja, atsisuka ir laukia draugų, ir nė kaip neperkalbėsi. O žirgas greitas. Teko tą žirgą parduoti“, – patirtimi dalijosi profesionalus vadeliotojas.
Tarsi nepagydoma liga
Beveik prieš keturiasdešimt metų žirginio sporto aistra užsikrėtęs A. Pamarnackas sako, kad atsikratyti šio pomėgio labai sunku, tai – tarsi liga.
„Be žirgų nebegaliu gyventi. Atrodo, išvažiuoju kažkur atitrūkti, bet vis tiek apie juos galvoju. Tai lyg gyvenimo būdas. O žirginis sportas labai azartiškas ir daug adrenalino suteikiantis sportas. Ne kiekvienas gali tam ryžtis, kai trasoje greitis išvystomas iki 60 km per valandą. Baisu būna ir man“, – pasakojo A. Pamarnackas.
Istorinių knygų mėgėjas
Meilė arkliams Algimantą lydi nuo mažumės ir apie šią aistrą vyras gali kalbėti ištisas valandas, dienas, savaites. Juokaudamas sako, kad net ir tiek laiko neužtektų papasakoti visą gyvenimo istoriją. Visai neseniai A. Pamarnackas atvirai šnekučiavusi su Smilgių bibliotekos bibliotekininke Almone Šalkauskiene, kuri užrašė ir su skaitytojais pasidalijo kraštiečio istorija.
Pasirodo, žirgų sporto entuziastas smilgietis A. Pamarnackas yra ir istorinių knygų mėgėjas. Dar vaikystėje, mokydamasis gimtųjų Pagirių kaimo vidurinėje mokykloje, labai mėgo istoriją ir geografiją.
Amžius netrukdo siekti puikių rezultatų
A. Šalkauskienė rašo, kad su žirgais A. Pamarnackas susidūrė jau ketvirtoje klasėje, kai pavadavo vieną kolūkietę, grėbusią pievoje su grėbiamąja šieną.
„Ji sau ilsėjosi po medžiu ir atjojo brigadininkas, įvertino, kad Algiukui puikiai sekasi ir pasiūlė jam darbuotis atostogų metu. Su arkliais dar dirbdavo 4–5 vaikai, slapta nuo brigadininko jie surengdavo lenktynes, kartu su arkliais maudydavosi tvenkinyje.
Baigęs vidurinę, 1970 m. Algimantas įstojo į Žemės ūkio akademiją, agronomijos specialybę. Baigęs aukštąjį mokslą, darbavosi Radviliškio rajone ir ten pradėjo savo sportinę karjerą – treniravo žirgą lenktynėms, kuris su paprastu važeliu pasiekdavo 40 km/val. greitį. Baisogaloje tuo metu turėjo pirmą ristūnų veislės žirgą. 1976 m. pirmose savo lenktynėse ant Arimaičių ežero ledo Algimantui teko karčiai pralaimėti baisogaliečiui. Jau dirbant Smilgiuose, 1980 m. iš Dusetų žirgyno buvo nupirkti trys ristūnų veislės žirgai po 5000 rublių, tačiau jie nelaimėjo nė vienerių varžybų. Vėliau iš Talino buvo nupirktas labai geras ristūnas Guk už 10000 rublių, 1984 m. jis Sartuose užėmė trečią vietą. Didelis šio žirgo gerbėjas buvo mokytojas a. a. A. Daraškevičius, nuolat domėjosi pasiekimais, džiaugdavosi laimėjimais.
Tais laikais būdavo didelė problema sportinė įranga – Algimantas ne kartą lankėsi Maskvoje dėl pakinktų žirgams, pats pagal knygas išmoko kaustyti žirgus, vėliau ir kitus pamokydavo.
Arklidėse Kiaužerių kaime netrūko ir jaunimo: nuo mažų dienų padėdavo treniruotėse ir važiuodavo varžybose Algis Rumčikas, daug medalių varžybose laimėjo Egidijus Navikas, nuo dvylikos metų pradėjo treniruotis ir pamilo žirgus Algimanto sūnus Liutauras. Jau trečiose savo varžybose Alytuje Liutauras susirungė su tituluotais sporto meistrais ir, nors teko „blogas“ takas ir per didelis šalmas sukosi ant galvos, sūnus laimėjo pirmą vietą. Nuo to laiko vis ragindavo tėvą „Einam į treniruotę“.
Smilgietis A. Pamarnackas Lietuvoje yra antras pagal amžių ristūnų žirgų vadeliotojų sporte. Tačiau amžius Algimantui netrukdo siekti puikių rezultatų: 2023-ieji – puikūs metai. Jo ir žirgo Pointillist pora džiaugėsi keturiomis pirmosiomis ir dviem antrosiomis vietomis; su paties išaugintu žirgu Otello laimėta viena pirmoji, viena trečioji ir keturios antrosios vietos įvairiose Lietuvos varžybose.
Ristūnų žirgų lenktynėse ELITO GRAND PRIX dėl geriausio metų žirgo titulo, kuriose varžosi aukščiausius rezultatus atrankos varžybose demonstravę ristūnai, Algimantas su Pointillist 2021 m. laimėjo pirmąją, o 2023 m. – antrąją vietą. Tokie rezultatai pasiekiami nuosekliu darbu treniruotėse, kurioms net nėra tinkamų sąlygų – Algimantas treniruojasi Smilgių apylinkių žvyrkeliuose, nuo kurių prieš važiavimą tenka nurinkti stambesnius akmenis.
Jo gerbėjai net skambina ir teiraujasi, kas atsitiko, jei A. Pamarnackas praleidžia bent vienas savaitgaliais vykstančias varžybas. Tai kada Algimantas skaito? Spaudą peržvelgia valgydamas, o knygai skiria visas likusias laisvas minutes nuo Pointillist, Otello ir Doros priežiūros bei kitų ūkio darbų.“
