Praėjus keleriems metams, baigusi mokyklą, įstojo į veterinarinę mediciną.
„Pradėjusi savanoriauti prieglaudoje pamačiau įvairių vaizdų. Tada supratau, kad noriu padėti gyvūnams“, – apie kilusį norą mokytis veterinarijos prisiminė 21-erių L.Blaževičiūtė.
Pasak jos, suvokimas atėjo neiškart. Anksčiau mergina manė, kad bijo kraujo ir gydyti gyvūną gali būti sunku, bet savanoriaujant suprato, kad noras suteikti pagalbą ir siekti veterinarės išsilavinimo yra daug didesnis nei įsivaizdavo.
Paklausus ar nebuvo minčių rinktis gydyti ne gyvūną, o žmogų, Lina sakė, kad tokios minties niekada neturėjo, nes pašaukimas buvo padėti gyvūnams. Tačiau ji pabrėžia – veterinaras suteikia pagalbą ir žmogui, nes kai šeimininkas atvyksta atsisveikinti su gyvūnu, veterinarai turi mokėti atitinkamai reaguoti, padėti suprasti, ką daryti.
Veterinaro asistente dirbanti L.Blaževičiūtė pasakojo, kad jai dažniausiai tenka prisidėti padedant šunims ir katėms, tačiau ne vieną kartą teko sutikti ir egzotinių gyvūnų.
„Šiais laikais veterinarijose populiarėja egzotiniai gyvūnai ir veislės, pradedant nuo gyvačių, baigiant tarakonais“, – teigė ji.
Savanoriavimas gyvūnų prieglaudoje, asistavimas veterinarijos klinikoje, studijos ir namuose laukiančios globojamos katės – taip atrodo eilinė Linos darbo diena. Ji pasakojo, kad kartais klinikoje tenka dirbti visą savaitgalį arba naktį, tačiau studijos universitete išlieka pirmoje vietoje – joms skiria daugiausia laiko.
Vieni iš didžiausių iššūkių, su kuriais Linai tenka susidurti, yra ne tik agresyvių gyvūnų suvaldymas, bet ir stiprios psichologinės būsenos palaikymas.
„Sunku žiūrėti, kai atvyksta neprižiūrėtas, visiškai išsekęs gyvūnas, bet turi išlikti ramus ir neapsiverkti prie klientų, todėl vienas iš didesnių iššūkių yra užsiauginti storą odą“, – teigė L.Blaževičiūtė.
Mergina sako, kad tokiame darbe ne visada išeina suvaldyti savo emocijas, bet stengiasi sau priminti, kad visada turi galvoti kaip gali padėti, o nepermąstyti visos situacijos, kad nekiltų graudulys.
Lina prisimena atvejį, kai pavasarį, šalia degalinės, rado apsiseilėjusią, sergančią katę, kuri yra gydoma iki šios dienos. Ji žinojo, kad jeigu tuo metu nepaims katės, ši gali ir neišgyventi.
Į atmintį įsirežė ir diena, kai į kliniką buvo atvežtas gyvūnas, kuriam buvo duota 10 proc. išgyvenamumo tikimybė, tačiau jam pavyko padėti. Būtent labiausiai šypseną Linai ir kelia, kai gyvūnas pasveiktas, o praėjus kuriam laikui jį pamato sveiką.
Ji savo pirmuosius žingsnius veterinarijos klinikoje pradėjo nuo praktikos.
„Viskas prasidėjo nuo stebėjimo iš šono ir minimalios pagalbos suteikimo, pavyzdžiui kaip pritraukti vaisto į vienkartinį švirkštą ir paduoti gydytojui, atnešti reikmenis, nuvalyti stalą, o su laiku prasidėjo rimtesni dalykai“, – lrytas.lt sakė Lina.
– Ar Jūsų specialybė kiekvienam? Iš šalies atrodo smagu – kačiukai, šuniukai, bet iššūkių, nemalonių situacijų, juk yra ne viena, - lrytas.lt paklausė L.Blaževičiūtės.
– Tokia specialybė tikrai ne kiekvienam. Žmonėms, kuriems yra sunku tvarkytis emociškai ir turi labai didelę meilę gyvūnams, jautriai reaguoja į kiekvieną gyvūno skausmą, veterinarija nėra geriausias pasirinkimas. Klinikoje gyvūnams gali skaudėti. Tai gali būti adatos tūris ar poprocedūrinis periodas.
– Ar sunku nuraminti gyvūną?
– Nuraminti gyvūną yra sunku. Dažnai gyvūnams būti klinikoje yra stresinė situacija, kartais nuraminti pilnai neišeina, todėl reikia stengtis viską atlikti greitai ir sukeliant kuo mažiau streso. Kartais užtenka paprašyti šeimininkų išeiti iš kabineto ir gyvūnas nurimsta. Jie jaučia savininkų baimę ir dar labiau stresuoja, o kartais nuraminimui tenka naudoti ir medikamentus, nes kitaip neišeina prie jo prieiti.
– Kaip dažnai tenka raminti pačius gyvūnų šeimininkus?
– Šeimininkų dažniausiai raminti nereikia, užtenka duoti jiems laisvės, duoti laiko pabūti vieniems ir jie nusiramina, o vėliau galima toliau šnekėtis ar paguosti.
– Dažniausios šunų ir kačių problemos?
– Problemos labai skiriasi. Kačių ir šunų viena iš dažniausių bėdų yra infekcinės, virusinės ligos, kurios nėra pilnai išgydomos. Paprasčiausios problemos yra ausų uždegimai, grybeliai, kai savininkai nesiima profilaktikos. Pavyzdžiui, neišvalo ausų ar taisyklingai nenukerpa nagų. Viduriavimas, vėmimas, virškinimo trakto problemos yra dažniausios, kadangi šeimininkai nepagalvoję duoda augintiniams maistą, kurio jie negali valgyti. Dar būna akių, ausų problemų, kur užtenka įlašinti lašiukų ir susitvarko.
– Ar žmonės dabar labiau linkę vežti pas veterinarą savo augintinius?
– Sakyčiau taip. Dabar galima pastebėti žmones, kurie atveža gyvūnus, nes yra pasiryžę juos išgelbėti ir jiems pinigai nėra svarbu. Daugelis klinikų suteikia šansą susimokėti ir vėliau, finansai šiuo atveju tikrai nėra didžiausia problema, sunkiau yra atvežti gyvūną, nes kartais tenka keliauti iš toli ir savininkai neturi transporto priemonės. Bet vis daugiau žmonių sureaguoja į įvairius atvejus ir atveža gyvūnus, nepagaili pinigų ir daro viską iki galo.
– Ar atveža laiku: kaip atpažinti, kad reikia pas veterinarą, nors sužalojimų ir nematyti?
– Būna įvairių situacijų. Kartais atveža ir per vėlai. Svarbu suprasti, kad bet kokia žaizda – paprastas įdrėskimas ar pėdutės įbrėžimas –yra ženklas, kad geriau paskambinti ir pasiklausti, ką daryti. Dažnai veterinarijos gydytojai pakonsultuoja telefonu, nes kartais gali būti ir per vėlu.
Pavyzdžiui, atveža šunį, kuris susipjovė ir turi kastinių žaizdų, o savininkams atrodė, kad gyvūnas jaučiasi gerai ir nevežė į kliniką, tad po savaitės šuns audiniai yra pažeisti, nėra ką susiūti, gyvūnas yra „skylėtas“, vyksta ilgesnis ir sudėtingesnis gijimo periodas. Dažnai būna, kad išgelbėti jo nepavyksta dėl išsivysčiusios infekcijos.
Gyvūnai mėgsta užmaskuoti visus negalavimus iki paskutinės minutės, tad labai svarbu stebėti, ar neatsirado elgesio pokyčių: didesnės vokalizacijos, apetito praradimo, vangumo. Kartais viskas ir atrodo gerai, protingiau yra pasitikrinti ir būti ramiems, nei tempti iki tokio lygio, kai gyvūno išgelbėti nebeįmanoma dėl per didelio organų pažeidimo.
– Kokią pagrindinę klaidą žmonės, kad kartais gyvūnai atsiduria veterinarų rankose?
– Žmonės neatlieka profilaktikos. Labai svarbu kiekvienais metais, bent vieną kartą metuose, padaryti augintiniui kraujo tyrimus, echoskopinį tyrimą, vakcinaciją, nuparazitinti gyvūną tam tikru laiku, nes dėl profilaktikos nebuvimo atsiranda bėdos.
Būna atvejų, kai atsiranda simptomai ir gyvūnas pradeda sirgti, bet negali niekuo padėti, nes yra per vėlu, o jeigu profilaktika būtų atliekama anksčiau, galbūt būtų buvę galima padėti ir gyvūnas nebūtų susirgęs taip rimtai.
Taip pat žmonės įsigyja gyvūnus nepasidomėję veislės bruožais, polinkiu į alergijas, naudojasi senovinių laikų mitais, o vėliau klinikoje jiems aiškinant kaip iš tikrųjų reikia elgtis, jie žiūri išpūtę akis, lyg girdėtų tai pirmą kartą.
– Su kokiais atvejais, kai nuo žmogaus rankos nukenčia gyvūnas, teko susidurti?
– Tokio atvejo, kada žmogus sužeidžia gyvūną, neturėjau, bet labai gerai atsimenu vieną atvejį, kurį išgirdau prieglaudoje: šuniui nupjovė uodegą, pakabino už kojos ir apipylė siera, o šunelį rado klaidžiojantį.
Galiausiai šuo liko su trimis kojomis ir rado namus, kuriuose karališkai gyveno, jį pavadino Šansu. Smagu, kad situacija laimingai išsisprendė, bet kai pagalvoji, kad yra daug gyvūnų, prieš kuriuos yra naudojamas smurtas, o mes to nežinome ir jie miršta laukuose, yra išmetami viduryje miško arba iš važiuojančio automobilio, smaugiami viešumoje, supranti, iki kokio lygio eina žmonių žiaurumas.
Jis neapsiriboja tik ties fiziniu smurtu, bet tuo pačiu ir psichologiniu. Turbūt, kas antras gyvūnas prieglaudoje, reaguoja į tam tikrus daiktus kaip į grėsmę, pavyzdžiui, lazdą ar diržą, nes prieš tai fiziškai buvo tiek daug mušami, kad jiems yra sunku tvarkytis psichologiškai. Lygiai taip pat neišauklėti šunys, kurie šokinėja ar bando kąsti, yra pasekmė žmonių žiaurumo, kuris vyko ilgą laiką.
– Kaip būtų galima sumažinti gyvūnų smurtą visuomenėje?
– Norint sumažinti smurtą prieš gyvūnus, turėtų būti griežtinami gyvūnų teisių įstatymai. Pavyzdžiui, jeigu gyvūnas yra konfiskuojamas, būtų galima sukurti įstatymą, kad šeimininkai negalėtų pasiimti gyvūno atgal.
Galbūt nuo žiauraus elgesio su gyvūnais atgrasytų didesnės baudos. Kaip visuomenė, mes nieko negalime padaryti, nebent valstybė uždraustų smurtautojams auginti gyvūnus ar skirtų baudas, kurios priverstų susimąstyti, kad reikia stengtis dėl gyvūno, o ne tik pasiimti, kad turėtum.
