Pasakojama tikra istorija apie ištikimą šunį, vardu Hachiko, kuris laukdavo šeimininko Japonijos traukinių stotyje, dar ilgą laiką po vyro mirties.
Šio kreminės baltos spalvos akita inu veislės šuns istorija buvo įamžinta knygose, filmuose ir net animaciniame seriale „Futurama“.
Kiniška istorijos versija, jau trečioji po japoniško filmo, pasirodžiusio 1987 ir po 2009 metų filmo su Richard Gere, jau sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Buvo ir kitų pasakojimų apie ištikimus šunis, pavyzdžiui Greyfriars Bobby, tačiau nė vienas nesulaukė tokio pasaulinio pripažinimo kaip Hachiko.
Shibuya traukinių stotyje, kuri yra Tokijoje, nuo 1948 m. stovi šuns bronzinė statula. Būtent čia jis dešimtmetį ir laukė savo šeimininko. Statula buvo pastatyta ir 1934 metais, tačiau buvo perdirbta Antro pasaulinio karo metu. Japonijos vaikai yra mokomi istorijos apie „Chuken Hachiko“, arba ištikimąjį šunį Hachiko, kad mažieji suprastų ryžto ir ištikimybės prasmę.
Hachiko įkūnija idealų Japonijos piliečio įvaizdį, būtent dėl savo nesvyruojančio ryžto.
„Ištikimas, patikimas, paklusnus šeimininkui, suprantantis, nesikliauja vien racionalumu“, – sakė Havajų universiteto profesorė Christine Yano.
Hachiko istorija
Hachiko gimė 1923 metų lapkritį, akitos prefektūros mieste Odate. Iš čia yra kilusi akitų veislė.
Didelis japonų šuo akita yra viena iš šalies seniausių ir populiariausių veislių. Kaip nacionalinė ikona ši veislė iš valdžios pripažinimo sulaukė 1931 metais. Kadaise šie šunys buvo mokomi medžioti laukinius gyvūnus, pavyzdžiui šernus ar elnius.
„Akitos veislės šunys yra ramūs, nuoširdūs, protingi, drąsūs ir paklusnūs. Tačiau jie ir užsispyrę, atsargiai žiūri į visus, kurie nėra jų šeimininkas“, – tikino Eietsu Sakuraba, vaikiškos knygos apie Hachiko autorius.
Tais metais, kai gimė Hachiko, žinomas agro kultūros profesorius Hidesaburo Ueno paprašė vieno iš savo studentų jam surasti akitos veislės šuniuką.
Po varginančios kelionės traukiniu, šuniukas 1924 m. sausio 15 d. atkeliavo į H. Ueno namus Shibuya regione.
Išsigąsta, kad gyvūnėlis miręs. Pasak Hachiko biografijos, profesorius Mayumi Itoh, H. Ueno ir pastarojo žmona Yae visi kartu slaugė ir gydė šunį iki kol šis pasveiko. Tai truko šešis mėnesius.
H. Ueno nusprendė šunį pavadinti „Hachi“, japoniškai tai reiškia „aštuoni“. Skiemuo „ko“ yra pagarbą rodantis žodis, kurį suteikė H. Ueno mokiniai.
Ilgas laukimas
H. Ueno kelis kartus per savaitę į darbą vykdavo traukiniu. Iki Shibuya stoties jį lydėdavo trys šunys, tarp jų ir Hachiko. Tuomet trijulė laukdavo šeimininko grįžimo iš darbo, iki pat vakaro.
1925 metais gegužės 21 d. H. Ueno mirė dėl kraujo išsliejimo į smegenis. Hachiko su šeimininku tebuvo praleidęs 16 mėnesių.
„Kol žmonės gedėjo mirusiojo, Hachi užuodė H. Ueno palaikus namuose ir įbėgo į kambarį. Ten jis įsirangė po karstu ir kategoriškai atsisakė judintis“, – rašė profesorius M. Itoh.
Hachiko ateinančius kelis mėnesius praleido su skirtingomis šeimomis, tačiau galiausiai 1925 m. vasarą, jis atsirado pas H. Ueno sodininką Kikusaburo Kobayashi.
Grįžęs į tą regioną, kuriame mirė buvęs šeimininkas, Hachiko greitu metu vėl ėmėsi įprastos kelionės į traukinių stotį, nesvarbu, lydavo ar saulė šviesdavo.
„Vakarais Hachiko atsistodavo ant keturių prie bilietų kasų ir stebėdavo kiekvieną praeivį, tarsi kažko ieškotų“, – rašė profesorius M. Itoh. Stotyje dirbusius darbuotojus tai pradėjo erzinti. Vietiniai kartais pildavo ant šuns vandenį, maži berniukai šunį erzindavo ir mušdavo.
Nepaisant to, stotis sulaukdavo maisto dotacijų, kurios buvo skirtos Hachiko, bene kasdien. Pažiūrėti šuns žmonės atkeliaudavo net iš labai toli. Apie jį buvo rašomi eilėraščiai ir haiku. 1934 metais pradėtos rinkti lėšos šuns statulai, prie iniciatyvos prisidėjo 3000 žmonių.
Galiausiai 1935 metų kovo 8 dieną Hachiko mirė. Ši žinia pasirodė pirmuose laikraščių puslapiuose.
Gyvūno laidotuvėse budistų dvasininkai meldėsi, skaityti pagiriamieji žodžiai. Tūkstančiai žmonių po Hachiko mirties lankėsi prie jo statulos.
Pokarinėje Japonijoje pradėta dar viena lėšų rinkimo kapmanija, siekiant pastatyti naują Hachiko statulą. Tuo metu surinkta milžiniška suma, siekianti 800 tūkst. jenų, šiomis dienomis tai būtų apie 4 milijardai jenų arba 28 mln. dolerių.
„Manau, kad šuo žinojo, jog H. Ueno niekada negrįš, tačiau vis tiek laukdavo. Hachiko mus išmokė, ką reiškia kažkuo tikėti“, – rašė Takeshi Okamoto laikraščio straipsnyje 1982 metais. Kadangi tuo metu ėjo į mokyklą, šunį jis stotyje matydavo kasdien.
Prisimenant Hachiko
Kiekvienais metais, balandžio 8 dieną Shibuya stotyje vyksta Hachiko pagerbimas. Dažnai jo statula puošiama šalikais, Kalėdų senelio kepurėmis, o svarbiausia – medicininėmis kaukėmis.
Šuns kopija disponuojama Tokijo Nacionaliniame Gamtos ir mokslo muziejuje. Dalis Hachiko palaiko palaidota Aoyama kapinėse, šalia H. Ueno ir vyro žmonos Yae. Šuns statulos pastatytos ir Odate, Hisai mieste, kur gimė H. Ueno, statula yra ir Tokijo universitete ir Rodo saloje, kur 2009 metais filmuota amerikietiška šuns istorijos interpretacija.
Odate vyksta daug švenčių, minint šuns 100-ąjį gimtadienį. Ar pasaulio žymiausio šuns gimtadienis bus švenčiamas ir po šimto metų? Profesorė C. Yano teigia, kad taip. Ji tiki, jog Hachiko heroizmas negali būti pamirštas, nes šios vertybės laikui atsparios.
E. Sakuraba irgi optimistiškas.
„Net praėjus 100 metų, ši besąlygiška, atsidavusi meilė išliks nepasikeitusi, o Hachiko istorija bus amžina“, – sakė rašytojas.
Parengta pagal bbc.com.
