Viską išpasakodavo žirgui
Rugilė Veckaitė be žirgų jau neįsivaizduoja gyvenimo.
22 metų mergina ir jos 53 metų tėvas Audrius Vecka yra Navaršonių kaime esančio žirgyno „Veckų žirgai“ savininkai.
R.Veckaitė turi nemažą pulką mokinių – suaugusiuosius ir vaikus moko jojimo pradmenų, taip pat jaunimą rengia varžyboms.
Prisimena, kai buvo dar vaikas, tikėjo, kad žirgas yra gerokai daugiau nei paprastas gyvulys.
„Mano Vendė auksinės širdies arklys ir labai protinga – manydavau, kad ji mano mintis skaito. Aišku, čia buvo tik vaiko išsigalvojimas, bet anuomet aš su ja pasišnekėdavau, jai viską išpasakodavau“, – šypsosi pašnekovė.
Šunį išmokė žaisti futbolą
Su mergina susitinkame žirgyne. Jau vėlyva popietė, o jojimo pamokos vis dar vyksta. Žirgams tarp kojų malasi kamuolį dantyse besinešiojanti mišrūnė Berga.
„Ją gavom kaip priedą, kai pirkom žirgą. Mes su tėčiu jau tokie, daug ką priglaudžiam“, – paaiškina.
Tad dabar jų namuose laksto dar trys šuneliai ir du katinai.
Berga išmokyta žaisti futbolą, todėl ir nešiojasi įsikandusi kamuolį, vis ieško komandos. Dažniausiai į žaidimą kviečia šeimininką: padeda kamuolį jam prie kojos ir laukia, kad spirtų, tada paskui jį lekia paknopstom, pavarinėja snukiu ir vėl neša žmogui.
Žirgų nebijo, nes šie, pasak merginos, supratingi – saugosi šuns neužminti. Protingi žirgai tyčia neužmins ir žmogaus, nelips ant nukritusio raitelio.
Žirgyne užaugusi Berga ypač draugauja su dviem poniais, būna, kad kalytė atsistojusi ant dviejų kojų laižo jiems snukius, o žemaūgiai arkliai net nesimuisto.
Pirko dėl dukterų
Veckų žirgynas gyvuoja jau du dešimtmečiai.
Šeimininkas pasakoja, kad apsieiti su arkliais mokėjo nuo mažens, nes juos nuolat laikė močiutė.
Po mokyklos baigimo išvažiavo mokytis į Šeduvos žemės ūkio technikumą. Ten buvo žirgynas, su ristūnais važiuodavo į varžybas ant Sartų ežero ledo.
„Pradėjęs savarankišką gyvenimą bandžiau už visokių darbų kabintis, bet vis nelipo, galiausiai grįžau prie to, nuo ko pradėjau – prie arklių“, – pasakoja.
Pirmą sportinį žirgą vyras nupirko dėl savo mergaičių, mat su žmona augino net tris dukteris.
Dabar vyriausiai Viktorijai 24 metai, ji gyvena Airijoje, Rugilė – vidurinioji, o jaunylė 20-metė Ugnė įsikūrė Panevėžyje.
Nuo mažų dienų jodinėjo visos trys, kartu ir varžybose dalyvaudavo. Kad neatsiliktų nuo seserų, mažoji jodavo poniu.
„Dabar Viktorija Airijoje tik savaitgaliais vyksta į žirgyną pajodinėti savo malonumui, o Ugnė laisvadieniais pajodinėja čia“, – sako Rugilė.
Liesdamas žirgą stebisi
Tėvas jau nepamena, kada jaunąją jojimo mokytoją pirmą kartą užsodino ant arklio, bet būdama trejų ji jau jojo. Varžybose pradėjo dalyvauti nuo pirmos klasės.
Vyras juokiasi, kad žirgynas išaugo lyg ir netyčia. Nusipirkus vieną sportinį žirgą reikėjo ir antro, paskui ir trečio. Vieną kurį parduodi, perki geresnį, parduodi atsiradusį prieauglį, į jo vietą perki žirgą…
Šiandien jų ganyklose laigo stambinti žemaitukai, Baltijos hanoveriai, Lietuvos jojamieji, poniai ir žirgai, o jų pase įrašyta: „Vietiniai“.
Į Veckų žirgyną neretai atvažiuoja ekskursijos. Dažnas miesto vaikas būna nė karto gyvenime nematęs gyvo arklio, o čia ne tik pasižiūri, bet dar ir gali paglostyti.
„Liečia arklio kaklą, čiupinėja karčius ir klausia, ar tikrai gyvulys tikras?“ – vyras prisiminė prieš kelias dienas ištartus mažojo lankytojo žodžius.
Tai ne išlepusių sportas
„Man labai patinka vaikus treniruoti. Kol pati mokiausi, maniau, kad nenorėsiu ir negalėsiu nieko mokinti“, – juokiasi mergina.
Šeduvos technologijų ir verslo mokykloje ji yra baigusi žirgininkystę, o Panevėžio kolegijoje logistiką.
Norinčiųjų mokytis joti netrūksta, dažnai mamos, atvežusios dukteris į jojimo pamokas, ir pačios užsimano to pasimokyti.
Mokinių žirgyne smarkiai pagausėjo po karantinų. Savininkai svarsto: gal todėl, kad žmonės išsiilgo gamtos?
Anot R.Veckaitės, jojimas, nors laikomas aristokratišku užsiėmimu, nėra išlepusiųjų sportas. Reikia kantrybės, užsispyrimo ir gebėjimo susikaupti. Kantriai lankantys jojimo pamokas tas savybes išsiugdo. Jojikas negali būti ir baltarankis, turi mokėti savo žirgą iššukuoti, pasibalnoti.
Akivaizdi jojimo nauda ir fizinei sveikatai: sustiprėja kojos bei rankos, išsitiesina stuburas.
Gyvuojantis pajuokavimas, kad merginų jojikių kojos išsilenkia lanku – tik mitas.
Pats žirgas pasirenka žmogų
Mergina pasakoja, kad visi jų žirgyne esantys treniruotėms skirti žirgai yra ramūs, nekanda ir nespiria. Tačiau net ir dėl pačių taikiausiųjų galioja taisyklė: jokiu būdu neiti prie žirgo iš užpakalio.
Atrodytų, jog sumanęs išmokti joti žmogus pasirenka žirgą, tačiau yra kiek kitaip – tai žirgas pasirenka raitelį.
„Būna, kad arkliui tiesiog nepatinka jojikas ir viskas, tada sakom, kad nesutampa charakteriai, vienas prie kito nelimpa“, – paaiškina mokytoja.
Arkliai labai jaučia žmonių baimę, tokių irgi nemėgsta.
Einant prie žirgų geriau nečežinti celofaninių maišelių, nes kai kurie tų garsų išsigąsta.
„Būna, kad žirgas mato vaiduoklius ir jų baidosi“, – juokiasi pašnekovė. Ir paaiškina, kas tai yra.
Kartais nutinka, kad gyvulys įsmeigia žvilgsnį kažkur į priekį, tarsi įžiūrėtų tai, ko žmogaus akis nemato, prunkščia, stoja piestu, lyg labai išsigandęs. Štai tokią būseną žirgininkai ir vadina vaiduokliais.
Vėliau, kai einame į ganyklą, fotografas perspėjamas jokiu būdu virš bandos nekelti drono, nes tas aparatas gyvuliams varo siaubą.
A.Vecka pasakoja, kaip į vieną miesto šventę nuvažiavo žirgu kinkyta brička. Gyvulys nebijojo nei svetimų žmonių minios, nei mašinų, nei muzikos garsų, bet pašėlo, kai virš galvų suzvimbė dronas.
„Maniau, lėksim šaligatviais viską pakeliui griaudami“, – dabar vyras tik juokiasi, nors tada buvo rimtai išsigandęs, kad įbaugintas žirgas netaptų nevaldomas.
Žmonės suprato ir ėmė šaukti, kad droną patrauktų, tad viskas baigėsi be aukų.
Dar žirgai labai bijo oro balionų ir to garso, kai pučia ugnį.
Sutramdyti prireikė metų
Sukam į ganyklas.
Mergina veda pas savo gražuolį numylėtinį, tik prieš dvejus metus iš Belgijos parsivežtą Nistral Z. Neseniai su juo dalyvavo pirmosiose varžybose ir užėmė antrąją vietą.
„Jis ant dviejų kojų vaikščiojo, toks labai ugningo charakterio, gal jodinėtas buvo netinkamai. Maniau, nieko nebus, su šituo nepajosiu, bet po truputį prisijaukinau. Tam prireikė visų metų ir daugybės meilės“, – glostydama žirgą pasakoja ji.
Ta meilė – tai nuolatiniai skaniukai: duona, obuoliai, morkos, cukrus ir malonus bendravimas, glostymas, pagyrimai.
Karštakošis sutramdytas, pirmoji taurė laimėta, bet žirgyno šeimininkai privalėjo prisitaikyti prie naujoko įgeidžių, jis iki šiol žmones „šokdina“.
„Mes jį vadinam ponu, nes turi atskirą ganyklą“, – juokiasi mergina.
Ganytis su kitais to žirgo leisti negalima, nes jis gentainius skriaudžia: įkyriai seka iš paskos ir kanda į paskuigalius. Būti nuošalioje ganykloje gražuoliui taip pat nepatinka, tada ima siautėti, blaškytis po aptvarą.
Šeimininkai bandė visokius variantus, kol suprato, jog Nistral Z labiausiai patinka ganytis netoli namų, kai šalia jo aptvaro yra dar trys aptvarai su žirgais. Jei iš tų aptvarų kurį nors vieną žirgą išveda, Nistral Z dar pakenčia, bet jei išveda du žirgus, keistuolis, lyg mokėdamas skaičiuoti, ima siautėti.
„Jei pamatai, kad žirgo ausys priskliaustos, bėk tolyn“, – įspėja šeimininkas.
O jo duktė rodo gretimame aptvare besiganantį Rostok.
„Kai jį parsivežėm, jau pirmosiose varžybose mane žemėn nudrėbė. Bet per metus susitarėm“, – pasakoja apie dar vieną numylėtinį.
Įveikė net elektrinį piemenį
Visi atskiruose aptvaruose esantys žirgai yra R.Veckaitės varžybiniai, mergina niekam su jais jodinėti neleidžia.
Kol einam į ganyklą šalia Nevėžio, kur žolę skabo visas būrys žirgų, šeimininkė pasakoja apie kitą numylėtinę – Vendę.
Tai dovana. Ją tėvas jai nupirko 13-ojo gimtadienio proga. Abidvi dalyvavo gausybėje varžybų, mergina su ja jodinėjo 8 metus. Dabar Vendė turi kitokios veiklos – augina dviejų mėnesių kumeliuką. Ankstesniam jos atsivestam palikuoniui jau metai.
„Vendės vaikų neparduosiu“, – užtikrina žirgininkė.
Tik atvežta į žirgyną ši jauna kumelaitė krėtė pokštus.
„Būdavo, dantimis ištraukia aptvaro kuolą taip, kad nekliudytų elektrinio piemens laidų, ir paleidžia visus arklius, o pati nepabėga, stovi aptvare lyg niekur nieko“, – pasakoja pašnekovė.
Į laisvę išbėgę žirgai niekur toli nenušuoliuoja, sugarma į pievas šalia namų.
Kai tokie pokštai pasikartojo kelias dienas iš eilės, žirgyno šeimininkas nutarė išsiaiškinti, kokiu būdu aptvaras išgriūva. Pasislėpė ir išlaukė to momento, kai naujokė dantimis kuolą išrovė.
Kad pokštai liautųsi, reikėjo paprasčiausio dalyko: kasdien su Vende jodinėti. Jei tik ilgiau aptvare užsistovėdavo, iš neturėjimo ką veikti ji vėl imdavosi savo. Dabar, kai turi palikuonį, tokių išdaigų nebekrečia.
Kvepia turistų kuprinės
Ganykloje matyti keli takeliai, juos pasidarė žirgai.
Eidami gerti jie niekad nelekia visu būriu, o tvarkingai eina vienas paskui kitą. Priekyje, aišku, bandos vadas. Kol jis iki soties neatsigeria, nė vienas į vandenį snukio nekiša.
Veckų žirgai labai mėgsta maudytis. Ir mėgsta bandyti užmegzti draugystes su baidarininkais.
„Kartą girdim žmonės nuo upės baisiai rėkia, bėgam žiūrėti, o ten žirgai kanopas ant baidarių deda, tarsi bando įlipti“, – kvatoja mergina.
Iš tiesų žirgai turi gerą uoslę ir, ieškodami skanėstų, bando patikrinti baidarininkų kuprines.
Tėvas ir duktė įspėja, kad neišsigąstume, kai visa banda mus apstos ir kiš galvas, kad paglostytume, mat jų augintiniai labai draugiški, taip auklėti.
Vyras rodo gražuolį širmį. Jis jaunas, bręstant plaukai pakeis spalvą ir žirgas taps baltas.
„Šito žirgo senelis nuo Kijevo, jį vos spėjo išvesti iš arklidžių prieš pat okupantų sprogdinimą“, – kalba apie karo šešėlius.
Mane iš karto apsupa bėrių kompanija, tiesia kaklus, kiša galvas. Kol vieną glostau ir žeriu komplimentus, kitas dantimis „lukštena“ mano kuprinę. Tada tam skiriu dėmesį, plekšnoju per kaklą, kita ranka glostau trečią smalsautoją.
Staiga jaučiu, kad arklio snukis baksteli į šoną, matau, kaip dantimis atsargiai suima iš kišenės išlindusį mobilųjį telefoną.
Poniai niekaip nepripažįsta aukštesnių už save
Paskutinė pažintis žirgyne – su poniais. Bėrajam Dobilui jau 26 metai. Jį Veckoms atidavė Anykščiuose esantis Arklio muziejus. Ponis jame ilgus metus dirbo, vežiojo vaikus.
Jau 15-tus metus skaičiuojantis Džonis baltas, jis šiek tiek žemesnis už Dobilą.
Abu poniai dalyvauja jojimo pamokose, jais jodinėja mažiausi mokiniai. Jauniausiai jojikei yra tik 2 metai ir 2 mėnesiai.
Poniai taip pat negali ganytis su visa banda, mat jie nepakenčia didesnių už save gentainių.
„Jie kanda žirgams į kojas, kol visus išguldo“, – juokiasi mergina.
Todėl tie „piktukai“ ganosi pririšti. Bet ir čia ne išeitis. Štai Dobilas yra pabėgimų meistras. Kai jam šauna į galvą, dantimis išsirauna kuolą ir riščia pasileidžia žvyrkeliu.
„Kartą Dobilu jojo vaikas, staiga arklys sustojo lyg įkastas. Vaikas sako, gal arkliukas pavargo, juk senas? Gerai, tegu pailsi, nuvedėm į ganyklą. Tik palikom pririšę, jau matom, kad kiek įkabindamas dulka vieškeliu link Berčiūnų“, – kvatoja pašnekovė.
Išgirdęs čežesį stoja piestu
Žirgininkė pečiais trauko, iš kur arkliai keistų manierų prisigaudo, bet spėja, kad ankstesnių šeimininkų buvo išmokyti.
Prisimena save ir seseris vaikystėje, kai vos išsiritusios iš lovų lėkdavo kieman pas arklius. Tuomet šeima laikė tik darbinius arklius, jie būdavo pririšti grandinėmis.
„Tėtis griežtai draudė vienoms ant pririštų arklių lipti, bet mes visokias nesąmones darėm, susiropšdavom net po dvi“, – linksmai pasakoja.
Ir paaiškina, kas tos nesąmonės: lakstydavo su kumeliukais ir juos mokė dalykų, ko paprastai arkliams nederėtų daryti.
„Buvom kumeliuką išmokiusios gaudyti žmogų, o tai labai negerai. Kol mažas, linksma ir gražu žiūrėti, o kai kumeliukas užauga ir tebenori žaisti gaudynių, jau nekas. Gi pavojinga, kai į tave lekia raumenų kalnas“, – sako ji.
Ir baltąjį ponį sesės vaikystėje buvo išmokiusios netinkamo triuko: stotis ant dviejų kojų. Rodydavo virš galvos maišelį su skanėstais, ir arkliukas, kad pasiektų, ant dviejų kojų išsitiesdavo visu ūgiu.
„Dabar būna, vaikas joja, o šalia sučeža maišelis, ponis iš karto – piestu“, – sako ir kartu apgailestauja, kad atpratinti nuo netinkamo elgesio daug sunkiau, nei jį įdiegti.
Įsimintiniausi nuotykiai – kelionės su būriu žirgų iš Pušaloto į Navaršonis.
Kol buvo mažos, jos su tėvais gyveno Pušalote, o šitie namai, kur šeima dabar gyvena, buvo močiutės.
Ganyklų prie Pušaloto buvo mažai, tad kiekvieną pavasarį Veckos savo augintinius gindavo į pievas prie močiutės namų, o rudenį pargindavo atgal.
„Išjodavom anksti rytais ir visus 35 kilometrus įveikdavom raitomis. Tempdavom ir karietą. Tai buvo linksmiausios gyvenimo kelionės“, – prisimena vaikystę.
