Vidurdienį susirinkę ant Stalo kalno pirmiausia išgirdo Gedimino sapno legendą. Tada patraukė link Karigailos kalvos, kur klausėsi istorijos žinovės Nerilės Urbonaitės pasakojimų, sužinojo daug negirdėtų faktų apie sostinę. Kaip buvo ginamos Vilniaus pilys, kaip greta žirgų buvo laidojami šunys (XVI a. veislinis šuo buvo brangesnis už žirgą), kur buvo išsidėsčiusios senosios pilys.
Vilnios dešiniajame krante, įspūdingoje sostinės vietoje, kur Vilnia susitinka su Nerimi, o netoliese yra visiems gerai žinomas Gedimino kalnas, žygeivių laukė archeologas Stasys Patkauskas. Jis nušvietė vietos geologinę sandarą, papasakojo Gedimino ir Plikojo kalno atsiradimo istoriją ir kaip „atsirado“ Vilnios atšaka. Kadangi St. Patkauskas yra atsidavęs paukščių mylėtojas, buvo puiki proga daugiau sužinoti ir apie Kalnų parko areale įsikūrusius sparnuočius.
Šalia lietuvių skalikų skulptūros renginio dalyvių laukė vienintelės nacionalinės šunų veislės – lietuvių skalikų augintojai Mantas Milinavičius, Marius ir Anželika Smetonos bei kiti šios šunų veislės gerbėjai. Ir vėl įtraukiantys pasakojimai, sekant lietuvių skalikų pėdsakais. Pokalbiai apie jų paskirtį, elgseną, medžioklines savybes.
Bekešo kalno papėdėje malonų nuovargį pajutę šunys ir žmonės įsitaisė jau žaliuojančioje pievelėje, o Vilniaus universiteto doc. dr. Giedrės Piličiauskienės žinios apie šunis buvo tikras balzamas gyvūnų mylėtojų širdims. Kiek daug svarbaus bei įdomaus ji žino apie XIII–XVIII amžiaus šunis ir kartu su kolegomis archeologinių tyrinėjimų pagrindu jau baigia parengti knygą.
Išklausę pasakojimų dalyviai kiekvienoje stotelėje gavo spalvotų lipdukų, juos klijavo ant proginių Šuns dienos kortelių ir, įveikę visą maršrutą, džiaugėsi atminimo diplomais.
Kas nenorėjo ar negalėjo keliauti po piliavietes, ant Stalo kalno kartu su savo augintiniais dalyvavo konkursuose, susitiko su šunų elgsenos ir veterinarijos specialistais, konsultavosi apie šunų mitybą bei priežiūrą.
O ką tuo metu veikė Lietuvos kinologų draugijos ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato darbuotojai? Jie tikrai pasistengė, kad šunų mylėtojai patirtų kuo daugiau malonių išgyvenimų, kad viskas vyktų sklandžiai ir kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie Vilniaus atsiradimą. Ir dar jie norėjo pabrėžti tą nuostabų šuns ir žmogaus ryšį ir kalbėti apie niekada nesibaigiančią šuns ir žmogaus draugystę.
