Tai buvo 2022 m. balandžio 23 d. rytiniame Pavlohrado mieste, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos paleido tris valdomas raketas, kurios pataikė į geležinkelio mazgą ir gamyklą.
Vietos gelbėtojams ši vietovė gerai žinoma, tačiau dėl tamsos ir apgadintų pastato konstrukcijų ji tapo sunkiai atpažįstama. Paieškos ir gelbėjimo komandos „Antares“ nariai Petro Zubas, Viačeslavas Maiboroda ir Larysa Borisenko bei du šunys Belona (dar žinoma kaip Beša) ir Sparkis devynias valandas ieškojo išgyvenusiųjų, bet rado tik žuvusio geležinkelininko kūną.
„Antares“ paieškos ir gelbėjimo šunys iš pradžių buvo apmokyti ieškoti dingusių dykumoje arba sužeistų per stichines nelaimes žmonių, tačiau vėliau prasidėjo karas.
Gelbėjimo komandos padalinio vadovė L. Borysenko papasakojo apie pavojingą darbą.
Niūrios perspektyvos
„Buvo baisu. Kai išaušo rytas, pasakiau: „Gal būtų geriau, jei saulė niekada nepakiltų?“ Kad nematyčiau to siaubo“, – teigė jis, iškart pridūręs, kad nežinojo, jog tai tik pradžia ir bus dar blogiau.
„Po tos pirmosios paieškos operacijos Beša ir Sparkis savaitę negalėjo pajudėti. Vienas šuo eidavo ir staiga suklupdavo, tarsi apsvaigęs žmogus. Dūmai, emocijos, stresas: štai koks rezultatas.
Turėjome kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją. Dabar, laimei – ar veikiau nelaimei – šunys prie to priprato ir greitai atsigauna. Po dienos jie vėl gali dirbti“, – sako gelbėtoja.
Dniepro išpuolis
2023 m. sausio 14 d. Rusijos raketa pataikė į daugiaaukštį pastatą Dniepre. Gelbėtojams buvo pranešta, kad dingo dešimtys žmonių.
Padalinys įvykio vietoje buvo praėjus dviem valandoms po smūgio.
„Dirbti šviežiuose griuvėsiuose sudėtinga, nes iki šiol čia vyko kasdienis gyvenimas.
Sunku jį sutalpinti į savo mintis. Susikaupęs sielvartas ir mirties kvapas.
Prie mūsų pribėgdavo šeimos ir prašydavo surasti jų artimuosius. Žvelgdami į griuvėsius supratome, kas mūsų laukia. Emociškai tai buvo sunki akimirka. O kai po kitos namo dalies paieškos pasirodė gidai su šunimis, šeimos pribėgo su nauju klausimu: „Jūs ieškote ne tik žuvusiųjų, ar ne?“
Sparkis, mano 10 metų belgų malinua, Dniepro mieste dirbo 22 valandas be atvangos. Tik vieną kartą išėjome iš griuvėsių pailsėti dešimčiai minučių.
Vėliau atsivežėme dobermanę Haną. Šuo didelis, stiprus ir gerai dresuotas. Vedžiojome ją stačiomis sienomis, ėjome valandų valandas, kol ji išsekdavo.
Žmonių šauksmai, mašinos, garsus triukšmas, dūzgiantys generatoriai – šunys prie to pripratę, jų tai niekaip nepaveikia. Tačiau aitrūs dūmai labai apsunkina jų darbą. Gerai tai prisimenu iš Pavlohrado. Šis specifinis raketinio kuro degimo produktų kvapas – jo nesupainiosi su niekuo kitu ir civiliniame gyvenime nieko panašaus neužuosi. Jis labai chemiškas, nuo jo smirdi drabužiai, plaukai, oda ir šunų kailis“, – apie užduotį Dnipre pasakojo L. Borysenko.
Ieškoti gyvųjų ir mirusiųjų
„Griuvėsiai visada yra bloga vieta. Atvykus į Zaporožę, kai tyrinėjome antrąjį aukštą, šuo mums davė ženklą, rodantį, kad po griuvėsiais kažkas yra.
Ėjome į viršų, o pro langą mums šūktelėjo vaikinas: „Turite pusantros minutės“. Sienos, grindys – viskas aplink mus judėjo.
Mes su Sparkiu dirbome sudėtingiausiose vietose, pavyzdžiui, viršutiniuose aukštuose. Dirbdami aukštyje šunį keliame specialiu diržu, kurį pritvirtiname prie vieno iš žmonių gelbėtojų. Jis lipa kopėčiomis, o aš seku paskui jį. Užlipame į viršų ir pradedame ieškoti patalpose. Kai kur dūmai tokie tiršti, kad nematyti rankų. Taip buvo ir Dniepro mieste.
Mūsų šunys ieško gyvųjų ir mirusiųjų. Jie pažymi gyvuosius lojant: linksmai, užtikrintai, džiaugsmingai. Išvertus skambėtų maždaug taip: „Žaisk su manimi!“ Keletas šunų taip pat loja prie negyvų kūnų, bet tonas kitoks. Nervingas. Kiti šunys lavonus žymi riaumodami arba tyliai gulėdami“, – darbo subtilybes atskleidė gelbėtoja.
Nesibaigianti tragedija
Nuo praėjusių metų invazijos pradžios L. Borysenko padalinys dirbo Zaporožėje, Pavlohrade, Dniepro mieste, Izume ir Slovianske. Taip pat dažnai vyksta į vos išlaisvintas okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, į Kijevo, Charkovo ir Donecko sritis.
„Išlaisvintose teritorijose tragedija galėjo įvykti net ir prieš kelis mėnesius, tačiau visuomet atvykus vis dar jaučiamas sielvartas. Jis tylus. Tose vietovėse ieškome savo žuvusių karių.
Įvažiuoji į gyvenvietę ir supranti, kad žmonės čia niekada nebegrįš, nes neliko nė vieno namo. Viskas sulyginta su žeme. Matai sugriautą parduotuvę su kažkokiu juokingu pavadinimu. Pradedi įsivaizduoti, kad vakarais čia turbūt vykdavo vakarėliai, ir staiga, per vieną akimirką, įvyko visa tai. Ir gyvenimas sustojo“, – pasakojo L. Borysenko.
Gelbėjimo padaliniui atvykus į vieną kaimą ant kelio gulėjo penkios ar šešios negyvos karvės, šunys ir katės. Vienintelis sutiktas vietinis gyventojas paklaustas, kas nutiko, atskleidė, jog tai rusų atsitraukimo padariniai.
„Bėgdami rusai tiesiog žudė viską, ką pamatė. Jie atėjo sunaikinti šio šalies, išžudyti visų, kuriuos tik pajėgia. Ar suprantate?“, – tarė vietinis gyventojas.
Charkovo srities kaime galbėjimo komanda tyrė vietovę, kurioje prieš penkis mėnesius gyventojas bandė paskubomis palaidoti vieno iš Ukrainos karių kūną. Tačiau tada atvažiavo rusai su tankais ir šarvuočiais ir jį išvijo. Po kelių mėnesių panašios rusų veiklos dirvožemis tapo panašus į betoną.
Vietiniai gyventojai neprisiminė tikslios palaidojimo vietos, tad net trys gelbėtojų šunys dirbo toje vietoje, siekdami surasti kario kūna ir jį tinkamai perlaidoti. Po ilgų paieškų visi trys šunys nurodė vieną vietą, kur atvažiavęs ekskavatorius ir rado kūną pusantro metro gylyje.
Vėliau tame pačiame kaime vietiniai gyventojai pasakė, jog kažkas yra palaidotas name, tačiau kūną palaidojęs asmuo išvyko.
Į namą atsivedus Sparkį šuo beveik iš karto surado vietą ir joje sustojo.
„Mes negalėjome suprasti, kaip ten gali būti kapas, bet šuo atkakliai reikalavo. Galiausiai gavome ekskavatorių ir beveik dviejų metrų gylyje radome linoleumu uždengtą kūną.
Iš viso jau radome daugiau kaip du šimtus žmonių, gyvų ir mirusių. Vien Sparkis rado daugiau nei šimtą“, – teigė gelbėjimo komandos vadovė L. Borysenko.
Parengta pagal worldcrunch.com.
