Šunį puolė pirmas
„Triušis, jei gerai su juo elgiesi, atsako tuo pačiu: šeimininką atpažįsta, meilintis moka, sekioja kaip katinas. Jei užerzini – laikykis! Jie net kerštauti moka, nagai oho kokie aštrūs!“ – taip gražuolius triušius pristato Rita Kubilienė.
Ja reikia tikėti – ji patyrusi triušių augintoja. Kartu su vyru Eduardu jie jau 26 metus laiko visą triušių ūkį.
„Parsivežė žentas triušį į Panevėžį, paleido ant žolės, ir šast prie jo mūsų vilkšunis – jau puls mažutėlį. Triušis puolė pirmas: griebė šuniui už gerklės, įsikabino ir kad duoda, kad duoda kojom. Šuo staugdamas būdon... Paskui prie triušio nė artyn nebesiartino, oi, kaip bijojo“, – pateikia įspūdingą triušio drąsos pavyzdį E.Kubilius.
Kramsnoja ir plaukia
Triušiai nuolat turi ką nors kramsnoti – jų virškinimo sistema specifinė. Jų skrandis neturi raumenų, tad tik nuolat užkandžiaujant maistas stumiamas žarnynu tolyn.
Dar viena įdomybė – triušiai snaudžia atsimerkę, dažniausiai tupėdami, bet būna, kad kartais itin atsipalaiduoja, miega nukritę ant šono ir net knarkia.
Pasirodo, triušiai nebijo vandens – kuo puikiausiai plaukia.
Kartą Kubiliai prie prūdo nusinešė triušienę su mažyliais. Artyn pribėgo jų šuo, vienas triušiukas išsigando ir šoko į vandenį. E.Kubilius jau norėjo šokti į vandenį triušelio gelbėti, bet tas kuo sėkmingiausiai perplaukė prūdą. Kitame krante išsiropštė į krantą, nusipurtė ir vėl šoko į vandenį pasiplaukioti.
Nagas kitos spalvos – brokas
Kubiliams triušių auginimas – ir verslas, ir nepigus pomėgis. Jų fermoje auga tik veisliniai – visi su kilmės dokumentais, parodų dalyviai ir čempionai, griežtai atitinkantys aukščiausius veislių standartus.
„Ras komisija pilkakailyje tris baltus plaukelius – ir viskas, jau brokas. Arba vienas nagas bus kitos spalvos – ir veislė sugadinta“, – aiškina vyras.
Jis rodo ant sekcijos viršaus ilgiausią eilę taurių. Jos už ilgametį triūsą išlaikant ir gerinant veisles. Skaitant išgraviruotus įrašus paaiškėja, kad Kubilių triušiai pripažinti ir meistrais, ir čempionais.
Einant į triušių fermą geriausia dainuoti
Kubiliai gyvena visai netoli Panevėžio – Ėriškiuose, tik ne pačioje gyvenvietėje, o vienkiemyje.
Triušių ferma sujungta su gyvenamuoju namu: nusileidęs iš antro aukšto, laukan nė nosies neiškišęs, tik perėjęs koridoriais iš karto patenki pas gyvūnus.
Šeimininkė įspėja, jog nevalia į fermą įeiti tykiai. Artinantis reikia garsiai kalbėti, atidarius duris į triušyną dar paūkauti, kad ilgaausiai išgirstų žmogų artinantis.
Moteris sako, kad ir anūkams prisakyta einant į fermą ne tykinti, o kelti šiokį tokį triukšmelį, geriausia dainuoti, mat išgąsdintas triušis iš baimės gali net numirti.
„Kartą iš vakaro į triušidę įsmuko katinas. Po nakties radom 5 triušius paralyžiuotus. Netikėtai išgąsdinti jie šoka, nuo staigaus judesio nutrūksta stuburo nervas ir ištinka paralyžius“, – aiškina vyras.
Parodos suteikia drąsos
Fermoje gan vėsu, šviesos irgi ne per daugiausia. Narvai gan erdvūs ir švarūs, juose tupi po vieną ilgaausį. Jų čia kiek daugiau nei šimtas, perpus patinų ir patelių.
Kai prasideda poravimasis ir vaikavimasis, jų čia atsiranda ir trys šimtai.
Kad triušis gyventų komfortiškai, narvas turi būti pusantro gyvūno šuolio dydžio.
Šiuo laikotarpiu, kai šalta, triušių kailis pats gražiausias: senasis išsišėręs, o naujai užaugęs purus ir storas.
Kaipgi vyks fotosesija? Juk fermoje prietema ir vienodai pilka.
Šeimininkas atidarinėja gardus, gražuolius kailiniuočius deda į nešiojamuosius narvelius – ir keliaujam į gyvenamąsias patalpas. Čia augintinius paleidžia ant stalo. Jų snukučiai virpčioja, uodžia kvapus, bet nė vienas niekur nebėga, jaukūs lyg naminiai kačiukai, leidžiasi glostomi.
„Jie ką tik iš parodų grįžę, ten gausybė žmonių praeina, vaikai nuo narvelių neatsitraukia, tai ir pripranta“, – paaiškina ūkio šeimininkas.
Pradžių pradžia – dovana iš Prancūzijos
Abu Kubiliai buvo miestiečiai. Eduardas – statybų inžinierius, Rita – darželio auklėtoja. Gyveno Rožyne, pačių pasistatytame name. Apie kaimą nė sapnuot nesapnavo.
„Mano seneliai ir tėvai buvo ūkininkai, atsidūrė Sibire, ten aš ir gimiau. Grįžom nebe į kaimą, o į miestą, augau, galima sakyti, ant asfalto, bet, matyt, į paviršių prasikrapštė ūkininko genai“, – sako vyras.
Žmona irgi grynas asfalto vaikas – Panevėžyje gimusi ir augusi.
Svetainėje kabo paveikslas, tarsi Leonardo da Vinčio reprodukcija. Betgi ne, jis tapytas ant drobės! Šeimininko darbas.
„Baigiau Panevėžio dailės mokyklą, ketinau stoti studijuoti architektūros, bet įstojau studijuoti statybų. Tapyti visada noriu, tik laiko tam nebeturiu“, – prisipažįsta pašnekovas.
Jis sako, kad dėl verslumo stokos niekad nesiskundė, mieste gyvendamas daug kuo užsiėmė.
Kartą biznio reikalais viešėjo Prancūzijoje. Šeima, su kuria bendravo, augino veislinius triušius. Jam išvykstant namo vieną padovanojo. Išskirtinį mėlynakailį, tokių mūsų šalyje dar niekas nebuvo regėjęs. Gavo ir gyvūno veislės pasą su genealoginiu medžiu, kilmės dokumentus su įrašais apie vakcinavimą.
Verslo paslaptys – tabu
„Man grįžus pasėdėjom su žmona prie židinio, pasikalbėjom. Taip per vakarą gimė lengvas verslo planas ir mums užsiimti triušininkyste. Iš pradžių daug investicijų nereikia, bet kaime įsikurti būtina“, – aiškino E.Kubilius.
Įsivaizdavo, kad Ėriškiuose įkurtoje triušių fermoje iš pradžių tik dirbs, o gyvens mieste. Realybė greit parodė, kad reikia kraustytis ten, kur triušiai.
R.Kubilienė sako, kad literatūros apie triušių auginimą ieškoti nereikėjo. Vyras tarsi nujausdamas pirko žurnalus ir knygas apie naminių gyvūnų auginimą, domėjosi genetika.
Kai ilgaausių sočiai prisiveisė, E.Kubilius sumanė dar ir kailinius siūti. To amato mokėsi iš knygų.
„Nuvažiavom Panevėžyje į vieną kailinių siuvyklą, paprašėm, kad parodytų, kaip į siuvimo mašinos adatą teisingai siūlą įverti. Kur tau, niekas nesutiko jokiom žiniom pasidalyti!“ – prisiminė moteris.
Vyras užsispyrė ir visko išmoko pats.
Susipyko su vyru, tad kailinių nebegavo
Siuvykloje E.Kubilius ištraukia dvi dėžes su įvairiaspalviais kailiukais. Sako, pats kailinių, kepurių, liemenių, pirštinių užsakymų bumas buvęs prieš dešimtmetį. Klientų ir dabar netrūksta, tik jiedu su žmona jau pensininkai, apsisukimai lėtėja, daug ko nebespėja.
„Užsakytos dvi liemenės, dar neprisėdau“, – skundžiasi dėl laiko stokos.
R.Kubilienė rodo moteriškus puskailinius. Užsisakė Airijoje gyvenanti lietuvė, bet dar neatsiėmė.
„Vasarą pinigus išleido, paskui su vyru susipyko, nebe kailiniai galvoj“, – juokiasi.
Maistas nesveikiems vaikams
Dalį triušių Kubiliai parduoda gyvus tiems, kas nori juos veisti. Kitus tenka pjauti. Jų triušiai nedideli, gyvo svorio apie 1,5 kilogramo.
Kelerius metus Kubiliai triušieną teikdavo Kauno klinikoms, ten gydomiems alergiškiems vaikams.
„Vokiečiai savo triušius čempionus patys suvalgo, kad nepatektų pas kitus augintojus ir, tapę čempionais, nesuteiktų jiems garbės“, – pasakoja apie gyvenimo realybę.
