Ligoninėje asistuoja gydytojui
26-erių metų E. Zaura gyvena mažame Uoksų kaimelyje. Tėvams padeda prižiūrėti ūkį, gėlių darželį, užsiima sodininkyste. Gyvena prie upės, todėl mėgsta žvejoti. Retkarčiais laiką leidžia prie kompiuterio, žaidžia žaidimus, žiūri filmus, susitinka su draugais. Mėgsta gaminti maistą.
Kai mokėsi vidurinėje mokykloje, Edvardas lankė įvairiausius programavimo būrelius, norėjo tapti programuotoju, tačiau vyresnėse klasėse vaikinas suprato, kad šis užsiėmimas ne jam. Pradėjo ieškoti kitos profesijos, norėjo, kad darbas būtų įdomus, ne monotoniškas ir nusprendė pasirinkti mediciną. Taip E. Zaura įstojo į Panevėžio kolegiją, įgijo slaugos specializaciją ir netrukus įsidarbino Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Jau trečius metus jis dirba Intervencinės radiologijos skyriuje slaugytoju, kitaip sakant, prie operacinio stalo asistuoja gydytojui. Edvardas dirba paromis, slenkančiu grafiku, todėl turi ilgesnius laisvadienius.
Visų pirmą norą pasitikrino
„Turiu pakankamai daug laisvo laiko, todėl norėjau dar vieno kažkokio užsiėmimo, pomėgio. Prisimenu, mano teta, kada augino savo mažus vaikus, išpildė jų svajonę – nupirko triušę. Tačiau, kai vaikai užaugo, teta nebenorėjo gyvūnėlio laikyti bute ir triušę atvežė mums. Tada man buvo gal kokie penkeri–šešeri. Pamenu, triušę labai mylėjau, rūpinausi, su ja praleisdavau daug laiko, prižiūrėdavau narvą, šerdavau. Man patiko toks užsiėmimas. Tėvai tuo metu turėjo ūkį, augino karves, paršelius ir sakydavo, kad triušiams laiko jau nebeužtektų. Praėjus dvidešimčiai metų vėl pagalvojau apie triušius. Daviau sau tris mėnesius apmąstymams, kad tikrai įsitikinčiau, ar noriu užsiimti jų auginimu. Buvau sau pasakęs, jei per tą laiką mano noras nepasikeis, vadinasi, tikrai noriu. Praėjo trys mėnesiai, kaip noras buvo juos auginti, taip ir liko“, – pasakojo E. Zaura.
Vyras internete susirinko informaciją, kaip gaminti narvus šiems gyvūnams. Taip pagal rekomendacijas Edvardas savo rankomis sukalė du narvus: „Kam pirkti, jeigu pats gali pasigaminti. Pirkau tik metalines groteles.“
Netrukus jis pasinėrė į triušių paiešką. „Pradėjau domėtis veislėmis, labiausiai užkliuvo burgundų veislės triušiai. Tai vidutinio stambumo triušių veislė. Literatūroje rašo, kad jie užauga iki keturių–penkių kilogramų“, – pasakojo E. Zaura.
Ši vidutinio stambumo, ūkiškai naudinga veislė maždaug 1914 metais buvo išvesta Prancūzijoje, Burgundijos provincijoje. Tai mėsinės paskirties, šiek tiek pailgo kūno raumeningi triušiai. Gražios geltonos į rausvumą spalvos, vienodos visame kūne, išskyrus pilvą ir apatinį žandikaulį.
Pirmuosius du triušiukus – pateles – Edvardas nusipirko iš ūkininko. „Norėjau pradėti būtent nuo patelių, sakiau, jei viskas vyks sėkmingai, vėliau nusipirksiu ir patinėlį“, – sakė jis.
Auga ekologiškai
Anot Edvardo, geriausią informaciją galima gauti iš tų, kurie triušius augina ir turi sukaupę daug patirties, todėl prieš įsigydamas savo pirmuosius augintinius, žinių sėmėsi iš triušiukus pardavusio ūkininko.
„Daug ir ilgai šnekėjomės. Jis paaiškino, kuo triušius šerti, kada galima juos kergti, kokie tinkamiausi narvai. Sužinojau, kad negalima duoti šlapios žolės, nes ypač maži triušiukai gali apsinuodyti, išsipučia jų pilvai ir kitą dieną juos gali rasti nebegyvus. Vasarą žolytės pririnkdavau tik tada, kai nukrisdavo rasa“, – pasakojo triušininkas.
Edvardas triušius augina ekologiškai. Šeria juos avižomis, vasarą žole, duoda obels šakų, smulkaus šieno, grūdų, morkų, obuolių. Ilgaausiai ypač mėgsta kramsnoti kopūstų lapus. Triušių pašaruose turi būti visų organizmo gyvybinei veiklai palaikyti reikalingų medžiagų. Vis dėlto šeriant reikia stebėti, ar jie laukia pašaro, ar godžiai ėda. Iš to galima spręsti apie jų sveikatos sutrikimus. Sveiki triušiai, atėjus šėrimo laikui, sukrunta, brazdina groteles. Jei šėrimo metu gyvūnėlis neėda, galima suprasti, kad jis serga.
Ūkyje vienuolika triušių
Toks laisvalaikis Edvardui patiko, todėl netrukus įsigijo dar vieną triušį, tąkart patinėlį. Šiuo metu vyras augina jau vienuolika triušių: dvi pateles, vieną patinėlį ir aštuonis jų triušiukus.
Anot pašnekovo, paprastai triušiai lytiškai subręsta sulaukę pusketvirto–puspenkto mėnesio, bet kergiami šiek tiek vėliau. Triušiavimasis dažniausiai vyksta naktį ir trunka nuo dešimt minučių iki vienos valandos. Vadoje paprastai būna penki–devyni triušiukai, bet gali būti ir vienas, ir keturiolika. Triušiukai gimsta 40–80 g svorio, pliki ir akli, tik su pieniniais dantukais. Jie praregi vienuoliktą dieną, o dar po savaitės ima keisti dantis. Kai triušiukams sueina mėnuo, dantų keitimas baigiasi, ir jiems motinos pieno nebereikia. 45–50 dienų jauniklius jau reikia rūšiuoti pagal lytį ir atskirti nuo motinos. Atskirtus jauniklius būtina laikyti nuo žemės pakeltuose narvuose su tinklinėmis grindimis.
„Patiną ir pateles laikau atskiruose narvuose, kad galėčiau kontroliuoti, kiek jų noriu turėti. Per metus triušiai mažiausiai gali turėti keturias vadas ir vienu metu atsivesti 4–5 triušiukus, – pridūrė E. Zaura. – Šiuo metu mano tikslas – pažiūrėti, kaip jie auga, kaip man seksis. Triušiai yra mėsinės veislės, todėl, jei kažkas nepavyks, bus mėsos“, – akis nuleidęs kalbėjo Edvardas ir davė suprasti, kad būtų gaila, jei augintiniai atsirastų ant pietų stalo.
Vardų nerenka – nenori prisirišti
„Yra toks kibirkščiukas, lyg ir gaila, lyg ir ne. Kyla daug dvejonių, bet reikia išlaukti, pamatysim vėliau, kaip čia bus. Draugams auginimui padovanojau du, kiek vyresnius nei mėnesio triušiukus, tai nebuvo taip gaila. Kai reikės skersti, nežinau, kaip bus“, – svarstė Edvardas.
Patys mažiausi triušiukai, kurių reikės atsisakyti, vardų neturi. Jų Edvardas specialiai nedėjo tam, kad taip stipriai prie augintinių neprisirištų, nes, kaip jis pats sako, tada triušiukų bus labai gaila.
Patelėms, dabar jau mamoms, ir tėvui patinui Edvardas vardus parinko kartu su savo draugu. Trijulę jie pavadino Guliašo, Troškinio ir Šašlyko vardais.
Anot pašnekovo, natūralu, kad triušiai auginami ne tik dėl to, kad juos auginti yra gana paprasta, tačiau daugiausia dėl to, kad žmonės nori sveikai maitintis. Pasak E. Zauros, triušių mėsa naudinga visiems, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms. Triušienoje mažai riebalų, gausu baltymų, mažai cholesterolio, todėl triušiena rekomenduojama kaip dietinis maisto produktas sergantiems kepenų, skrandžio, širdies ir kraujagyslių ligomis.
Į ūkį priims ir milžinus
Tie, kurie svarsto apie triušių auginimą ir to padaryti visas dar nedrįsta, Edvardas skatina imtis veiksmų. „Žinoma, kad reikia viską labai gerai apgalvoti, bet jeigu yra vietos ir didelis noras, kodėl gi ne. Jeigu kažkas nepavyks, triušius visada galima parduoti. Yra daug žmonių, kurie augina, kurie perka. Kai nuvažiavau pas ūkininką ir pasakiau, kad man reikia dviejų triušių, jis iš manęs juokėsi. Ką tu su dviem veiksi? Iš manęs žmonės dešimtimis perka, o tu tik du“, – prisimena E. Zaura.
Visgi Edvardo planuose pavasarį triušių ūkį plėsti. Jis numatęs įsigyti iš stambiųjų triušių veislių labiausiai paplitusius Kalifornijos ar Belgų milžinus. Jie užauga net iki aštuonių kilogramų.
„Auginti triušius nėra jau taip sudėtinga. Man patinka juos auginti ir prižiūrėti. Mėgstu palaikyti ant rankų, paglostyti, pasikalbėti. Kaskart apžiūriu ausis, kad nebūtų erkučių, patikrinu pėdas, ar nėra žaizdelių. Stebiu, kaip jie auga, kaip vystosi jų charakteriai. Atkreipiau dėmesį, kad viena patelė labai kruopščiai prižiūri savo narvą. Įdedu šieno, kad jai būtų minkščiau šokinėti, bet ji visą šieną pro groteles išstumia. Jis jai nereikalingas. O kitai nieko nededu, tai ji pati prisitraukia, kai jai reikia. Ji mėgsta prisikaupti. Vaikai labai gražiai sugyvena, nesipyksta, draugiški. Džiaugiuosi turėdamas naujos, galbūt neįprastos, bet malonios veiklos“, – kalbėjo E. Zaura.
