Šių dienų karinė tarnyba be keturkojų neįsivaizduojama: kuo jie toki naudingi?

Tačiau ar kada nors susimąstėte, kokį vaidmenį atlieka šunys kariuomenėje? Kokios yra kai kurios specifinės jų funkcijos? Visos JAV ginkluotųjų pajėgų rūšys dresuoja šunis kariniams tikslams, todėl apžvelkime, kokias unikalias pareigas užima kariniai šunys.

Pirmiausia panagrinėkime šiek tiek karinių šunų istorijos. JAV antrojo pasaulinio karo metais šunys buvo mokomi konkretiems darbams, tačiau kai kurie šunys tarnavo kaip talismanai jau Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių į laivą įsineštas 26-osios pėstininkų divizijos (JAV) 102-ojo pėstininkų pulko eilinio J. Robert Conway šuo Stubbis nutiesė kelią būsimiems keturkojams karo didvyriams. Dar žinomas kaip seržantas Stubby, šuo iš talismano tapo sužeistųjų paieškos ir karių perspėjimo apie priešo pajėgas tarnybiniu šunimi. Jis net sučiupo vokiečių kareivį, laikydamas jį už kelnių klešnės, kol JAV kariai galėjo jį sučiupti.

Antrojo pasaulinio karo metais pakrančių apsauga, jūrų pėstininkai ir kariuomenė pasitelkė apie 20 000 šunų ir mokė juos atlikti įvairius vaidmenis. Tarp šių vaidmenų buvo diskretiškas pranešimų nešimas, numuštų lakūnų gelbėjimas, postų ir atsargų saugojimas.

Šunys kariniams tikslams buvo pradėti dresuoti ne Jungtinėse Amerikos Valstijose, o jų atsiradimo data gali jus nustebinti. Remiantis raštais apie 600 m. pr. m. e. vykusį mūšį Geležies amžiaus Lydijos karalystėje, jame dalyvavo šunys. Laikui bėgant jų intelektas ir ištikimybė pasirodė esantys veiksmingi kariuomenėje ir kare.

Ne visos šunų veislės tinka tokiems darbams. Pavyzdžiui, čihuahua paprasčiausiai nėra pakankamai didelis, kad galėtų atlikti tam tikras užduotis. Šiandien kariuomenėje daugiausia naudojamos vokiečių aviganių, belgų malinua ir retriverių veislės dėl jų ištikimybės, paklusnumo, meilios asmenybės ir galingo sąkandžio. Jie taip pat turi būti sveiki ir stiprūs, neturintys fizinių apribojimų. Dabar apžvelkime skirtingus vaidmenis.

Šie šunys mokomi riaumojimu arba lojimu įspėti karius apie bet kokią gresiančią grėsmę. Tai praverčia naktį, kai matomumas prastas. Jie taip pat saugo oro uostus, aprūpinimo postus ir kitas svarbias saugyklas ar teritorijas. Taip pat žinoma, kad pakrančių apsauga juos naudoja priešo povandeniniams laivams aptikti.

Šie šunys mokomi panašiai kaip ir sargybiniai šunys, tik šiame vaidmenyje svarbiausia yra tyla. Šie šunys mokomi tyliai aptikti pasalas ir snaiperius. Ne visi šunys gali atlikti šį itin svarbų vaidmenį – šie šunys turi būti tylūs ir pasižymėti protu. Jie būna be pavadėlio ir atokiau nuo savo vedlių, paprastai gerokai priekyje linijų. Jie įspėja savo vedlius sustingusia laikysena arba paprasčiausiu ausies virptelėjimu.

Šie šunys dar vadinami paieškos ir gelbėjimo šunimis. Jie gali pasiekti ir patekti į vietas, į kurias žmonės negali patekti, taip gali aptikti sužeistuosius. Puikus pavyzdys – 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolio prieš JAV paieškos ir gelbėjimo procesas. Paieškos šunys galėjo surasti po griuvėsiais įstrigusius sužeistuosius, kurie, jei nebūtų surasti, būtų žuvę.

Šie šunys daugiausia dirba su karo policija, kad aptiktų bombas, paprastai patikros postuose, sustabdžius eismą ar atliekant patikrinimus. Atlikdami šią užduotį jie būna šalia vedlio ir yra pririšti pavadėliu.

Šios funkcijos panašios į sprogmenų aptikimo šuns funkcijas; tik šie šunys dirba be pavadėlio dideliais atstumais, kad aptiktų bombas ir sprogmenis. Jie mokomi suprasti žmogaus rankų signalus arba vykdo komandas iš prie nugaros pritvirtinto radijo imtuvo.

Šie šunys dirba tik kariuomenėje. Jie mokomi ieškoti užkastų minų ir artilerijos.

Kaip matyti iš pavadinimo, šie šunys yra išmokyti ieškoti būtent narkotinių medžiagų.

Šie šunys praeina 13 savaičių specialius sprogmenų aptikimo mokymus, kurių metu išmoksta aptikti 19 000 skirtingų sprogmenų kvapų. Paprastai jie dirba su teisėsaugos institucijomis ir net padėjo saugoti 2002 m. „Super Bowl“ rungtynes Naujajame Orleane.

Kad šunys galėtų būti naudojami karinėje tarnyboje, jie turi pasižymėti tam tikru agresyvumo lygiu ir itin dideliu dėmesio sutelkimo gebėjimu. Jie turi turėti sustiprintą uoslę ir norą dirbti už atlygį. Tačiau jie nėra agresyvūs savo vedlių atžvilgiu.

Taip, jie turi! Ir jis iš tikrųjų yra vienu laipsniu aukštesnis už jų vedlio. Šią tradiciją kariuomenė įvedė ne veltui. Kariniai šunys laikomi seržantais, arba padėjėjais. Jiems suteikiamas aukštesnis rangas nei jų vedliams, kad būtų palaikoma tvarka misijų ar mokymų metu. Kadangi šuo yra aukštesnio rango karininkas, už bet kokį netinkamą elgesį su šunimi jo vedliui taikomos griežtos drausminės nuobaudos. Ši tradicija užtikrina, kad šunimis tarnybos metu būtų gerai pasirūpinta. Tačiau jų vedliai labai gerbia šiuos šunis ir laiko juos bendražygiais bei draugais.

Kas nutinka kariniams šunims, kai jie išeina į pensiją? Baigę tarnybą, daugelis šunų gali būti priglausti civilių žmonių. Tačiau kai kurie kariniai šunys tam netinka dėl jų intensyvaus mokymo. Jei į pensiją išėjęs karinis šuo netinka būti priglaustas, jis lieka su savo vedliu arba kitu kariniu personalu, kuris supranta jo specifinius reikalavimus. 

Šiandien kariuomenėje tarnauja maždaug 2 500 šunų. Jie ne tik saugo karius, bet ir padeda kariams įveikti kasdienes kovines problemas, stiprindami moralę ir būdami tiesiog draugais.

Nors kariniai šunys pasirodė esantys naudingi kovoje, jie taip pat yra gerbiami kariai visų, kuriems teko garbė tarnauti šalia jų. Daugiau nei penkiolika paminklų visose Jungtinėse Valstijose yra skirti atminimui apie šiuos protingus ir ištikimus šunis, kurie laikomi tikrais kariuomenės nariais, išsaugoti. Per Antrąjį pasaulinį karą kariniai šunys išgelbėjo 15 000 gyvybių, o per Vietnamo karą buvo išgelbėta 10 000 gyvybių – nežinia, kiek gyvybių per visą karo istoriją išgelbėjo kariniai šunys.

Kiekvienas šunų šeimininkas žino, kokie nuostabūs kompanionai jie yra mums, žmonėms; dabar žinote, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka kariuomenėje. Jie turi instinktus ir įgūdžius, o kariuomenė yra puiki vieta, kur jie gali juos panaudoti.