„Ryte paukštį reikia paglostyti penkis tūkstančius kartų, per pietus – penkis tūkstančius kartų, o vakare – dar penkis tūkstančius kartų“, – tokį savo tėvo posakį prisimena kazachas Bauyrzhanas Tazhibay (27 m.), plėšriuosius paukščius pažįstantis nuo vaikystės.
Medžiokle su paukščiais užsiėmė jo senelis, tėvas, o nuo paauglystės sportine sakalininkyste domisi ir B.Tazhibay. Didžiulius paukščius iš rankų ramiai paleidžiantį ir vėl pagaunantį Bauyrzhaną stebi ir jo dvimetis sūnus, tėvo vis klausinėjantis: „Kur paukščiai?“
„Dabar tai jau tapo mano profesija“, – pasakojo paukščių dresuotojas, prieš kelis mėnesius atvykęs į Pakruojo dvarą.
Maždaug prieš 20 metų plėšriaisiais paukščiais susidomėjęs Pakruojo dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius svečią iš Kazachstano pasikvietė norėdamas įgyti žinių iš senas sakalininkystės tradicijas turinčios šalies.
„Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais Kazachstane būdavo lyg nacionalinis sportas – tuo užsiimdavo visi, o turėdamas vieną erelį galėdavai išmaitinti visą šeimą“, – apie šalies tradicijas pasakojo B.Tazhibay.
Atvykęs į Pakruojo dvarą kai kuriuos paukščius jis pamatė pirmą kartą – Kazachstane nėra nei jūrinių, nei baltagalvių erelių.
Nepaisant to, šie paukščiai pakyla nuo jo rankos ir netrukus grįžta pas šeimininką G.Klimkevičių, kuris už skrydį jiems atsilygina gardžiu kąsniu.
Tokią programą kelis kartus per dieną stebi Pakruojo dvaro lankytojai. Tačiau G.Klimkevičius teigė, jog išdresuoti paukščio neįmanoma, galima tik surasti su juo ryšį: „Paukštis visada lieka laisvas, jo nepavergsi. Žmogus gali būti tik jo partneris.“
Pakruojo dvare dirbantis kazachas teigė, jog tam, kad surastų ryšį su paukščiu, reikia maždaug dviejų savaičių. „Paukščiai, kaip ir žmonės, būna skirtingo charakterio. Vieni lengviau prisileidžia žmogų, kiti – sunkiau“, – pasakojo paukščių dresuotojas.
Paukščiai negudrauja ir visada klauso komandos skristi, nors B.Tazhibay kartais pastebi, jog to daryti jie nenori. Plėšriuosius paukščius vyrai paleidžia ir gaudo mūvėdami tvirtą pirštinę, tačiau pasitaiko ir traumų.
„Jeigu tikrai myli paukščius, į tai nekreipi dėmesio“, – numojo ranka B.Tazhibay.
Nors sakalas didžiuliais nagais be vargo gali sudoroti už save daug didesnį gyvūną, G.Klimkevičiaus teigimu, paukščiai – trapios būtybės, todėl norint užmegzti su juo emocinį santykį, reikia nemažai žinių, o paukščio supratimas – tai didžiulis mokslas.
Nors Pakruojo dvare nerengiamos medžioklės, čia gyvena greičiausi ir plėšriausi paukščiai – kilnieji ir jūriniai ereliai, sakalai, baltoji ir uralinė pelėdos, didieji apuokai, palšasis grifas ir kondoras.
Sakalų Lietuvoje liko mažai, todėl Pakruojo dvaro valdytojas G.Klimkevičius nori atgaivinti sakalininkystę – taip vadinama medžioklė su plėšriaisiais paukščiais.
Piešiniai ant uolų ir archeologiniai radiniai rodo, kad tokios medžioklės buvo didikų ir kilmingų žmonių užsiėmimas. Virvelių sakalams pririšti ir sakalo kepurėlė buvo rasta ir kasinėjant Valdovų rūmų teritoriją Vilniuje.
„XV–XVI amžiuje paukštis nebuvo tik maisto gavimo įrankis, tai buvo ir estetika“, – kalbėjo G.Klimkevičius, prisiminęs paveiksluose ir filmuose dažnai vaizduojamą medžiotojų trijulę – žmogų, šunį ir paukštį.
„Tai – kultūra, emocija, todėl į sakalininkystę reikia žiūrėti ne kaip į zoologijos reiškinį, o kaip į būdą bendradarbiauti su gamta, ją pajausti“, – kalbėjo G.Klimkevičius.
Sakalas dažnai minimas lietuvių dainose, bet Lietuvoje su jais buvo medžiojama retai. Tam paprastai buvo naudojami vanagai, kurie tokių romantiškų žodžių niekada nesulaukė.
Skiriasi ir jų medžioklės būdai. „Vanagas – lyg šautuvas, jis medžioja pažeme, o sakalas sklendžia aukštai ir, pamatęs grobį ant žemės, lyg strėlė sminga žemyn“, – pasakojo G.Klimkevičius.
Greičiausias pasaulio paukštis – sakalas keleivis. Leisdamasis nuo aukštumų arba medžiodamas jis gali skristi apie 300 kilometrų per valandą greičiu.
Sakalai naudojami ir kitose srityse: plėšrūs paukščiai išbaido iš oro uostų skrydžiams pavojų keliančius smulkesnius sparnuočius. Plėšrūnai nuo smulkių paukščių saugo ir uogų laukus – tokią apsaugą ypač pamėgo šilauoges auginantys Lenkijos ūkininkai.
Senovėje medžioklėms naudotų vanagų iki šiol pilna Lietuvos miškuose, tačiau laisvam jų gyvenimui atsiranda vis daugiau kliūčių.
Plėšriaisiais paukščiais besidomintis G.Klimkevičius įvardijo dvi: už pagrobtus augintinius jiems keršijantys balandžių augintojai ir rapsų laukai, kuriuose nesiveisia jokia gyvybė.
Rapsų tankumyne paukščiai neranda jokio maisto.
