Korgiai iš prigimties yra labai protingi, aktyvūs šunys, kuriuos išmokinti naujų triukų nėra sunku. Apie savo ir Kobio nuotykius portalui lrytas.lt sutiko papasakoti ir neįprastojo korgio šeimininkė Paulina.
– Kiek jau laiko turite Kobį ir kaip jis pas jus atsirado?
– Kobį turime jau kiek daugiau nei pusę metų, šiuo metu jis 9 mėnesių amžiaus.
Kai nusprendėme, kad norime turėti šuniuką, pradėjome domėtis mažesnio dydžio šunelių veislėmis, nes gyvename bute. Norėjome, jog šuniukas būtų draugiškas, žaismingas, aktyvus bei nesunkiai dresuojamas. Valų korgiai pembrukai pasirodė labai tinkama veislė, nes ne tik atitiko mūsų norimas charakterio savybes, bet ir sužavėjo savo miela išvaizda.
Kai išsirinkome veislę, pradėjome ieškoti, kur šuniuką galėtume įsigyti. Susiradome Lietuvoje patvirtintų korgių veislynų sąrašą ir laukėme kol kas nors turės mažų korgiukų. Mums labai pasisekė, nes pakankamai greitai gimė korgiukai veislyne Elfų Legenda ir kaip tik buvo vienas laisvas berniukas (vos kelių dienų). Kai jis jau kiek paaugo, nuvykome į veislyną, pamatėme kaip šauniai ten auginami šuneliai, susipažinom su veisėja, viskas labai patiko ir sekantį kartą vykome jau pasiimti Kobio.
– Kaip sekasi mokintis naujus triukus?
– Kobis yra itin aktyvus, bet kai dar buvo mažesnis atrodė, kad niekada nepavargsta. Jam nuolatos reikėdavo kažką veikti: bėgioti, žaisti, loti, graužti (žaislus, baldus, sieną, langą – viską, kas tik papuola). Su juo daug dūkdavome, bet greitai pastebėjome, kad vien fizinė veikla iki galo jo neiškrauna, tad nusprendėme jo energiją nukreipti į dresūrą. Vos tik pradėjus mokyti pirmų komandų nustebau, kaip greitai jis išmoksta naują triuką ir kaip labai jį džiugina pats procesas. Jeigu kažko nesupranta – niekada nesinervina, nepasiduoda, o bando suprasti, ko iš jo norima. Netrukus Kobį pradėjome vesti ir į dresūros pamokas, kuriose ėmėme mokytis bendro paklusnumo, o namuose toliau mokėme įvairių triukų (vadindavome juos „nesąmonėmis“).
– Kiek jau triukų moka Kobis ir kuris jums yra pats įsimintiniausias?
– Bandžiau suskaičiuoti, kiek triukų Kobis moka šiuo metu – suskaičiavau apie 40. Iš jų kol kas įspūdingiausias važiavimas riedlente. Man asmeniški labai patinka triukas „miegot“, tada jis pasiima antklodę į dantis, į ją susisuka ir atsigula, tačiau šis jo nemėgstamiausias – vienintelis, kurį davus net „paburba", bet vis vien padaro. Smagu su juo vaikščioti, kai jo pėdutės uždėtos ant manųjų arba bėgantį „pašauti“ – šiuos triukus jis daro su mielu noru. Vienas iš naujausių jo triukų – sakyti ir klausyti „paslapčių“ arba „apkalbinėti“ – pakankamai smagiai atrodo.
– Kokių juokingų situacijų pasitaiko besimokant?
– Būna gana juokinga, kai besimokant naujų komandų jis pradeda spėlioti. Jeigu niekaip nepavyksta suprasti – tiesiog duoda ranką. Būna ir taip, jog padaro teisingą komandą, bet vis vien duoda ranką, dėl viso pikto. Kartais bemokant vienos komandos, išmokau visai kitą. Pavyzdžiui, bandžiau išmokyti komandos tarnauti, bet išmokiau atsistojus apsisukti ratu. Dabar tai mūsų komanda „tarnauk“, todėl tikrai tarnavimo komandai teks ieškoti kito pavadinimo.
Taip pat visai juokinga istorija, kai jam buvo vos 2–3 mėnesiai, duodavome šuniukų „puzles“, kurias reikia pastumti, atidaryti, pasukti, jog gautum ten įdėtą skanuką. Kai parnešdavome naują, kurios dar neperprato, bandydamas ją išspręsti jis vis bėgdavo palakti vandens iš dubenėlio. Ir taip kaskart, kai tik nesuvokdavo, kokį veiksmą reikia padaryti. Juokaudavom, kad eina atsigerti proto sulčių, nes po kelių tokių atsigėrimų jos suveikdavo.
Buvo laikotarpis, kai vogdavo rankšluosčius. Įeini į dušą, o nusišluostyt su kuo jau nebeturi.
– Kaip kilo idėja išmokyti šuniuką važiuoti riedlente?
– Seniai esu mačiusi video internete, kaip šuniukas važiuoja riedlente – man atrodė kažkas neįtikėtino. Tačiau matant, kaip Kobiui viskas pavyksta, nusprendžiau pabandyti išmokyti ir jį. Pradžioje pradėjau mokyti jį ant riedlentės tiesiog užlipti ir pastovėti, jos nė kiek nejudinant. Po to riedlentę pradėjau judinti, kol galiausiai mokiau, jog riedlentę gali judinti jis pats. Norėjau viską daryti labai pamažu, kad tik jis neišsigąstų, tačiau nuo pat pradžių jam riedlentė labai patiko ir negąsdino nė trupučio. Dabar Kobis taip mėgsta važinėti riedlente, kad teko jį mokyti ant jos nelipti be komandos, nes vos ištraukus riedlentę, jis jau šoka ant jos važiuoti. Būna, kad net ant žemės padėti nespėji, o jis jau bando užlipti.
– Kokių dar triukų norėtumėte išmokyti?
– Kobis dar labai jaunas, tad triukų mokysis dar daug. Turiu susigalvojus nemažai smagių triukų, kuriuos planuoju bandyti išmokyti. Vienas iš jų labai buitiškas – susidėti savo žaislus, kurių turi labai daug, atgal į žaislų dėžę. Tai būtų labai patogu. O iš rimtesnių dalykų, būtų labai smagu kada nors išlaikyti BH egzaminą (saugaus šuns elgesio mieste egzaminas – red. pastaba), kurį dažniausiai laiko vokiečių aviganiai. Taip pat planuojame pradėti lankyti „agility“(šunų vikrumo – red. pastaba) sportą.
– Ar tenka mieste susitikti žmonių jau atpažįstančių Kobį?
– Mieste dar neteko sutikti žmonių, kurie žino Kobį būtent dėl jo talento važinėti riedlente. Tačiau kaskart sulaukiame klausimo – ar čia toks kaip pas karalienę?
– Ką galėtumėte pasakyti kitiems žmonėms, auginantiems arba norintiems auginti korgį?
– Kad ir kokie korgiai smagūs ir mieli, vis dėl to jie yra ganymo šunys, tad labai vokalūs. Šita savybė neaplenkė ir Kobio: jeigu negauna dėmesio, kurio labai nori, reikalauja jo lojimu. Kol kas triukas, kurio dar nemoka – neloti. Taip pat korgiai labai šeriasi, tad tiems, kurie nori itin tvarkingu namų bei ramybės, šios veislės nerekomenduočiau.
Taip pat, nors ir yra veislei būdingi charakterio bruožai, kiekvienas šuniukas yra individualus. Neseniai dalyvavome specializuotoje valų korgių parodoje, pabendravę su šunelių šeimininkais nustebome, kaip smarkiai gali skirtis korgių charakteriai. Yra ir baikščių, ir bebaimių. Nebežinančių, kur dėti energiją ir tiesiog norinčių pagulėti ant sofutės. Tad nusprendus auginti korgiuką, reikia būti pasiruošus bet kam.
