Teiravomės, kokių gyvūnų žmonės turi namuose, ar daug vargo su jais, ar jie teikia džiaugsmo, koks kaimynų požiūris į juos, ar įsigytų dar vieną, jeigu turėtų geresnes sąlygas.
Vaida RAUGELĖ, Klaipėdos miesto tarybos narė:
Gyvenime man daugiausia teko turėti šunis. Vaikystėje esu auginusi ir senbernarą, ir dobermaną. Kačių niekada neturėjau, jos atsirado tada, kai sukūriau šeimą.
Iš pradžių turėjome vieną tamsųjį sfinksą. Tos veislės katės yra labai socialios, su jomis reikia nuolatos bendrauti. Tad važiavome prie Labanoro girios į veisyklą pirkti antros, kad jos abi žaistų, neliūdėtų. Ir dabar jos visada kartu. Sakoma, kad ne katės pas mus gyvena, o mes pas jas. Niekada nemaniau, kad tas posakis realus.
Kai laukiausi vaikelio, kilo klausimų, kaip jos reaguos, ar nepuls jo. Bet nieko, tik teko miegamajame uždaryti duris, buvo rizikos, kad gali užšokti ant lovytės. Rytą, kai tik atidarau duris, jos tuojau pasitinka. Dukrelė, jai šeši mėnesiukai, jau nori jas glostyti, o tos abidvi patenkintos, su mažąja draugauja labai gražiai.
Žinoma, kad yra rūpesčių: gyvūnas reikalauja priežiūros ir yra nemažas iššūkis. O dar kai du, valymo darbų dvigubai daugiau. Pas mus viskas daroma atsižvelgiant į kates. Negali gražesnės staltiesės užtiesti, visi indai turi būti uždaryti, nes kitaip maistas bus išragautas kačių. Užtat pas mus atsitiktinai ne vietoje padėtų daiktų nėra.
Šunys reikalauja juos vedžioti lauke bet kokiu oru. Augindamas kates to išvengi, jos labiau naminės ir pasipūtusios sau vaikšto po namus, bet iškadų padaro daugiau. Gal šuo ir geresnis žmogaus draugas. Dviejų kačių tikrai užtenka, trečios nereikia, bet pagalvoju, kad visai dar norėčiau šuns ir dar ko nors.
Gintautas UMARAS, dviratininkas, pasaulio ir olimpinis čempionas:
Kai buvau mažas, tėvai neleido man laikyti gyvūno. Gyvenome kukliai, neturėjome tam tinkamos erdvės. Tais laikais ir įpročio tokio nebuvo, kad taip paprastai namuose gyventų šuo. Žinoma, kad norėjau jo, o kuris vaikas nenori. Užtat mano vaikai turėjo ir triušių, ir kiaulyčių. Dabar jie turi ir katę, ir šunį, bet jau kiekvienas gyvena savo gyvenimą.
Jau septyneri metai turiu katę. Buvo tokia vargšelė, mažutė, lengvai tilpo ant delno, kai aš ją pamestą priglaudžiau. Žinoma, dabar man ji teikia daug džiaugsmo, kaip ir kiekvienas gyvis. Su žmona katės meile dalinamės vienodai. Kažkaip stengiuosi su artimaisiais viskuo dalintis po lygiai.
Dalia GRIKŠAITĖ, Klaipėdos universiteto atstovė spaudai:
Prieš šventes šuniukas suėdė dukrelės Augustės velykinę dekoraciją, tai buvo labai įsižeidusi. Pudelių veislės kalytė Bela, kuriai birželio 18 d. bus dveji metukai, yra jos išsvajotas šuniukas ir padovanotas prieš porą metų gimtadienio proga. Vedžioju, žinoma, aš. Kad spėčiau į darbą, turiu tai daryti 6 val. ryto. Bet tai tik į naudą. Kai kuriems pensininkams išrašyčiau receptus šuniukams.
Iki tol buvau absoliuti katinistė. Šunų paprastumas ir nuoširdumas mane tiesiog erzindavo. Ar tau bloga, ar gera, jie šoka į akis ir aplaižo tave. Niekaip nesuprasdavau to jų džiaugsmo, katinas man buvo subtilesnis. Vaikystėje turėjau daug visokių kačių. O štai į namus atėjo šuniukas ir pasiėmė širdį.
Nieko nenorėčiau turėti iš tų šaltakraujų gyvūnų, nieko iš gyvatinių, varlinių. Turiu jų baimę. Labai trumpą laiką esu turėjusi padovanotą auksinę žuvytę. Kai ji nugaišo, labai skaudėjo širdį. Jeigu ir susigundyčiau turėti dar kokį nors gyvūną, tai gal būtų katinas.
Mūsų visuomenėje gyvūnų klausimu dideli kraštutinumai. Vieni juos labai išaukština ir nemato žmonių. O kiti jų nekenčia iš principo, kliūva net mažas pudeliukas, už kurį taikesnį padarą sunku įsivaizduoti. Bela tyrinėja aplinką, apuostė žmogaus koją, jis atšoko tarsi būtų pamatęs krokodilą. Man norėtųsi, kad mes visi gyvi padarai – ir dvikojai, ir keturkojai – tiesiog taikiai sugyventume.
Arūnas LIUBINAVIČIUS, komunikacijos specialistas:
Su gyvūnais nedraugauju, tarp jų neturiu pažįstamo. Bet po mano sklypą laigo laukinės stirnos, antys, kiškiai. Man nėra reikalo kankinti gyvūnus savo buvimu šalia.
Vaikystėje, kai nuvažiuodavau pas močiutę į kaimą, mano didelis draugas buvo šuniukas. Paskui neliko kaimo, neliko šuniuko ir miesto vaikui nebeteko džiaugtis gyvūnų draugija. Mano tėvų namuose buvo maža voverytė. Bet po savaitės ji, visaip kaip suplėšiusi užuolaidas, įvariusi stresą mamai, per orlaidę pabėgo.
Mano paties visi trys vaikai alergiški katėms, o kai kurie ir šunims, žmona irgi. Tai ta priežastis, kodėl mūsų namuose nėra gyvūnų. Vienas mano sūnus studentas turi didelį norą globoti gyvūnus. Jis su drauge savaitgaliais važiuoja pavedžioti benamių šuniukų. Lauke alergija nepasireiškia.
Vilius TARASOVAS, dainininkas:
Turime namuose ir šunį, ir katiną. Šuo – vaikų ir žmonos Violetos užgaida. Visos trys mano moterys vis zyzė ir zyzė, buvo prisižadėjusios jį vedžioti. Kai mažoji dukra Gabrielė, kuriai tada buvo 5-6 metai, parašė laišką Kalėdų Seniui, buvau nuginkluotas. Vieną sekmadienį gulėjau lovoje, buvau geros nuotaikos ir pasakiau: „Arba dabar, jeigu surandate kokį nors šunį, arba niekada.“ Jos tą sekmadienį ir surado labradorę Dorą. Kalėdų rytą važiavome, regis, į Trušelių kaimą pasiimti. Buvo devinta iš vados. Gabrielė atsikėlusi negalėjo patikėti – žiūri į tą mažą pūkuotuką, man beveik telpantį į delną.
Kai įsigijome šunį, pradėjo lankytis gyvūnų prieglaudose, nuvežame maisto, duodame pinigų. Gabrielė pradėjo zyzti, kad norėtų kačiuko. Pasakiau, kad zoologijos sodo nedarysime. Bet kačiukas pats surado mane. Sakoma, kad jeigu jis išsirenka šeimininką, tai neša laimę.
Vieną penktadienio vakarą vedžiojau Dorą, o paskui mane pradėjo eiti toks mažiukas pilkas keturių mėnesių katinukas. Ir į piceriją užėjau, ir kaimynų klausiau – kieno jis. Jo nuotrauką įdėjome į feisbuką tikėdamiesi, kad gal kas nors atsilieps. Bet komentatoriai rašė, kad laimingas kačiukas, suradęs fainą šeimą. Ir jis pas mus gyvena jau ketverius metus.
Mūsų šuniui jau bus aštuoneri metai, jis sveria 45 kilogramus ir jaučiasi kaip mūsų vaikas šeimoje. Dora yra įpratusi ant manęs miegoti salone ant sofutės. Ir vedžioju ją dažniausiai tik aš, nesvarbu, ar lietus, ar žaibuoja, ar pūga. Ir šeštadienio ar sekmadienio rytą, kai visi dar miega, tėtis nuo 8 val. vaikšto po stadioną. Kartais ir su Violeta kartu pavedžiojame. Aš per dieną vien dėl to, kad turime šunį, nueinu mažiausiai 16-18 tūkst. žingsnių, nes vedi pasivaikščioti ryte, per pietus ir vakare.
