Ši iguana – ne pirmoji Šliževičių augintinė. Anksčiau turėtą iguaną pakirto ligos. Iš kur tokia meilė šaltakraujams žvynaropliams?
Iguana Svetlanos šeimoje, galima sakyti, atsirado iš beviltiškos padėties. S.Šliževičienė su vyru norėjo tuo metu dar mažametei dukteriai Atėnei padovanoti gyvūnėlį. Tačiau paaiškėjo, kad mergaitė alergiška visiems kailiniams gyvūnams. Buvo likusi vienintelė galimybė – akvariume auginti žuvytes. Bet tai mergaitei nekėlė ūpo.
Kartą prie Baltijos jūros, nuošaliame paplūdimyje netoli Palangos, Šliževičiai pamatė šeimyną, kuri buvo atsinešusi iguaną. Toji sau laisva vaikščiojo, šildėsi ant smėlio prieš saulę. Svetlanai roplys pasirodė labai gražus, išdidus. Susipažinusi su žaliosios iguanos šeimininke S.Šliževičienė sužinojo, kad šiuos gyvius gali auginti ir alergiški žmonės.
Tuomet Šliževičiai ir užsidegė įsigyti egzotišką gyvūną. Svetlana visus metus domėjosi šių keturkojų auginimu, internete surado viešosios įstaigos „Driežo namai“ savininkę Rimutę Ratkevičienę – ji dar labiau išplėtė žinias apie roplius. Iguanų žinovė pasiūlė palaukti, kol kas nors į jos namus atneš jau paaugusią iguaną. Tokios būna kur kas meilesnės ir prieraišesnės nei mažytės.
Proga pasitaikė po metų – iguanos šeimininkas ilgam išvyko į užsienį, o jo žmona roplio bijojo, tik šėrė ir ištisas dienas laikė terariume, kol neapsikentusi atidavė R.Ratkevičienei.
Netrukus žaliasis keturkojis apsigyveno Svetlanos namuose. Visi džiaugsmingai priėmė naują šeimos narį. Iguanai nebuvo pirktas terariumas, ji vaikščiojo laisva, kur norėjo. O naktimis įprato miegoti vienoje lovoje su Atėne.
Bet po kiek laiko gyvūną ėmė kamuoti įvairios ligos, ypač pasidarė blogai su žarnynu. Paaiškėjo, kad anksčiau iguana gyveno su katėmis, ėdė jų maistą. Buvo atliekama operacija, bet ketverius metus Šliževičių namuose praleidęs gyvūnas nugaišo.
Kad Atėnei nereikėtų skausmingai išgyventi netekties, šeima tuoj pat įsigijo kitą iguaną. Tai buvo dešimtmetis Tarzanas. Tokį vardą ropliui buvo suteikę ankstesni šeimininkai. Mat būdamas mažas driežas labai mėgo įsilipti į aukščiausių medžių viršūnes ir ten tūnoti.
Atrodė, kad iguana greitai ir lengvai pritapo naujuose namuose, bet esminius pokyčius visi pajuto tik po dvejų metų. Kai pirmaisiais metais šeimos nariai iguaną paimdavo ant rankų, ne visada gyvūnas elgdavosi meiliai, nevengdavo pasidraskyti ar, jei kas nepatikdavo, apsisukęs sliūkindavo savo keliais. O po dvejų metų jį pradėjus imti ant rankų ir glostyti buvo matyti, kaip roplys atpalaiduoja letenėles, užsimerkia ir ramiai ilsisi.
„Mes žinojome, kad iguanai svarbiausia – saulė ir šiluma. Tačiau nors iguana išoriškai ramus gyvis, jam labai reikia šeimininkų draugijos. Šio gyvūno nereikėtų turėti žmonėms, kurie visą dieną praleidžia darbe. Jeigu Tarzanas būtų uždarytas terariume, blogai jaustųsi. Net kai užsikalbu su svečiais ar anūke, matau, kad Tarzanas pavydi dėmesio. Pasižiūri, nueina į kamputį ir atrodo tarsi supykęs“, – pasakojo Svetlana.
– Dažniausiai ropliai žmonių namuose gyvena terariumuose, o pas jus vaikšto kur nori ir dar įprato miegoti kartu su jūsų dukra.
– Vaikystėje Atėnei prieš miegą reikėdavo žaisliuko, kurį galėtų apsikabinti, kad greičiau užmigtų. „Driežo namų“ savininkė pasakė, jog galima miegoti kartu su iguana. Šie ropliai miega ramiai. Kai pirmą kartą Tarzaną paguldžiau į lovą, užklojau, tokioje padėtyje jis išmiegojo iki ryto.
Kas vakarą Atėnė jį apsikabindavo kaip meškutį, Tarzanas prikišdavo savo snukutį prie jos veido ir užmigdavo. Tai tapo kasdieniu ritualu.
Vos ateidavo vakaras, Tarzanas keliaudavo į dukters kambarį ir laukdavo, kol bus užkeltas ant lovos. Mes jam po pilvuku padėdavome šildančią pūslę, pašildytą pagalvėlę, užklodavome – kaip kūdikį paruošdavome miegoti.
Šių metų pradžioje aštuoniolikametė duktė išvyko studijuoti į Jungtines Valstijas. Tarzanas lyg nujausdamas, kad miegojimo draugė ilgam jį paliks, paskutinę savaitę stengdavosi dažnai būti šalia, ant jos atsigulti, prisiglausti.
Kai Atėnė išvyko, mes vakare Tarzano nenešėme į jos kambarį, palikome miegoti svetainėje ant sofos, kur jis praleidžia pusę dienos. Ryte pabudę svetainėje jo neradome. Jis gulėjo prie laiptų, netoli dukters kambario. Buvo visas sušalęs. Tada pagalvojome, kad turbūt norėjo eiti į savo įprastą vietą. Dabar jau apsiprato miegoti svetainėje.
Kai nuotoliniu būdu bendraujame su dukra, kompiuterio ekraną atsuku ir į Tarzaną, kad jis girdėtų Atėnės balsą. Jis pakrato galvą, pamirksi – parodo, kad reaguoja į balsą.
– Ar Tarzanas leidžia kokius nors garsus?
– Jeigu jam ką nors skaudėtų, tai būtų sunku suprasti. Nes jis neišleis jokio garso ir kentės. Kai jam prieš dvejus metus buvo labai blogai, pradėjo švilpdamas knarkti. Tada supratome, kad kažkas negerai su kvėpavimu. Paaiškėjo, kad ant trachėjos jam yra pūlinys.
Teko daryti operaciją ir mes vos jo nepraradome. Nežinia, dėl ko tas navikas susiformavo. Man sakė, kad jam reikia duoti daugiau daržovių ir salotų. O aš dažnai mėgdavau jį lepinti vaisiais.
Abejoju, ar tai buvo auglio priežastis, nes jis labai daug žolių gauna iš miško. Mes kas rytą su vyru bėgame krosą, tad sezono metu visada prirenkame šviežių sultingų žolių.
Nedideli negalavimai Tarzaną ištinka rudenį, poravimosi sezono metu. Tada jis prasčiau ėda, tampa piktesnis. Pavyzdžiui, puola savo atspindį veidrodyje.
– Ar daug maisto jam reikia? Ką jis labiausiai mėgsta?
– Vasaros pradžioje jis labai mėgsta pasilepinti pienių žiedais, galima sakyti, kad tai jo saldainiai. Dažniausiai vasaros žolių racioną sudaro pienių lapai, trauklapiai, garšvos, dobilai. Tinka beveik visos žolės, kurios tinka žmonėms ir turi daug vitaminų. Išėjęs į kiemą jis šlamščia moliūgų lapus, rapsus, salierus. Tarzanas ėda visus vaisius. Rudenį jis buvo įnikęs į kivius ir vynuoges, o žiemą mėgaujasi mandarinais, jeigu jie saldūs. Rūgštesni vaisiai jam nelabai patinka.
Iš daržovių mielai renkasi morkas, moliūgus, agurotį. Aš jam ruošiu salotas, į kurias dedu gražgarsčių, sultenių lapų bei stambesne tarka tarkuoto moliūgo ir aguročio.
Jeigu geras apetitas, per dieną jis sušlamčia dvi restoranines porcijas salotų. Kartais ir tris. Jeigu viską suėda ir nori dar, atsigula į lėkštę.
O jei nepamatau, kad guli lėkštėje ir ką nors veikiu virtuvėje, jis atkeliauja pas mane, aukštyn kelia galvą ir pasistiebęs ant galinių kojyčių prašo skanėsto – kažko iš saldesnių vaisių. Mes jį vadiname „paprašaika“.
Dvidešimtmetis Tarzanas jau senukas, bet gerai prižiūrimas dar gali dešimt metų pragyventi. Kuo vyresnė iguana, tuo ramesnė, geresnė, mėgsta paglostymus. Jaunesnė labiau lakstytų, nesileistų laikoma ant rankų.
– Ar dieną Tarzanas turi mėgstamą erdvę?
– Taip, dažniausiai įsitaiso svetainėje ant sofos. Jis žino, kad kas nors iš šeimos narių atsisės šalia, jį paglostys, pakasys.
– Ar jam patinka tik savų žmonių kompanija, ar nevengia ir svetimų?
– Jis jau priprato ir prie kitų žmonių. Pas mus dažnai svečiuojasi draugai – visi pripratę, kad Tarzanas svetainėje tūno savo įprastoje vietoje. Dažniausiai į aplinkinius jis nekreipia dėmesio. Jeigu kas nors svetimas glosto, jis jaučia tą žmogų. Jei žmogus jo nebijo, jis užsimerkia, atsipalaiduoja, o jeigu yra glostomas su baime, jis žiūri didelėmis akimis ir atrodo įsitempęs.
– Ar mėgsta būti kalbinamas?
– Mėgsta, tik jo reakcijos sulėtintos. Būna, pakalbini, atrodo, kad miega, po kiek laiko atsimerkia, žiūri, dar po kokios minutės pradeda savo šokį – ima purtyti barzdą, taip jis bendrauja.
– Kokių išdaigų yra iškrėtęs?
– Kartą ruošiau dukrai gimtadienio vaišes, padėjau ant stalo vynuogių ir nuėjau į virtuvę. Tarzanas sugebėjo užsiropšti ant stalo ir apgraužė vynuoges.
Kartą buvo dingęs ir privertė ne juokais sunerimti. Grįžtant iš miesto į namus kilo didelė audra. Man paskambino vyras ir sako, kad sėdėjo pavėsinėje, šalia sukiojosi Tarzanas, bet prieš penkias minutes dingo.
Atvažiavau, puoliau ieškoti per liūtį. Pas mus kieme labai daug krūmų. Visur išlandžiojau, galiausiai aptikau palindusį po baltąja egle. Jis buvo šlapias, apibarstytas spygliais, išsigandęs. Supratome, kad jis išsigandęs griaustinio bėgo slėptis. Tarzanas neturi žaislų, bet jam labai patinka maivytis prieš veidrodį.
Vienu metu buvo susidraugavęs su kaimynų augintine pinčerių veislės kalyte Pupa. Ji vis atbėgdavo į kiemą ir jie vienas kitam patiko. Būdavo, Pupa pribėga prie Tarzano, laižo, jis užsimerkia. Kartą ji atbėgo, o Tarzanas jau miegojo dukters kambaryje. Aš įsileidau šuniuką į namus, atidariau kambario duris, jis užšoko ant lovos ir susirangė šalia Tarzano. Buvo vienas kitą labai įsimylėję.
Kitus gyvūnus irgi prisileidžia, ramiai reaguoja. Tik jeigu pajunta grėsmę, visas išsipučia, pastato spyglius. Paukšteliams jis kelia didelį smalsumą. Kieme jie mėgsta šalia jo nutūpti, prieina arti. Vienas paukštis bandė Tarzanui į uodegą įgnybti.
Kažkada buvome varlę jam ant galvos uždėję, ramiai gulėjo, užsimerkė. Ta varlė per jį laipiojo. Kartą draugė atsinešė jūrų kiaulytę. Jie vienas kito neišsigando, iš vieno dubens salotas triauškino.
– Ar Tarzanas gali greitai judėti?
– Namuose jam slidu, nelabai išeitų. Nors kažkada Tarzanas buvo atsigulęs ant telefono, o kai tas suskambo, išsigando ir spruko. Namuose dar nebuvau mačiusi, kad taip lakstytų. O kieme turėjau progos stebėti, kaip šuoliukais bėga, atrodė, kad beveik skrenda. Kažkada laipiodavo aukštai į medžius, todėl ir pavadintas Tarzanu. Dabar dėl senatvės jau nelaipioja.
– Koks Tarzano tualetas?
– Jis turi savo ritmą. Tuo pat metu du kartus per dieną nunešu į vonią, pastatau į dušo kabiną, paleidžiu šiltą vandenį ir jis iš karto atlieka visus gamtinius reikalus.
– Jeigu Tarzano nebeliktų, ar vėl įsigytumėte iguaną, ar kitokį gyvūną?
– Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu ir galvoju, kad niekada iguanos nekeisčiau į kitokį gyvūną. Žinoma, kartais norėtųsi žaismingesnio gyvūno, nes iguana – ramybės įsikūnijimas. Bet tokia yra ta meilė iš pirmo žvilgsnio.
Dabar dukra gyvena Majamyje, tai ten yra daug laisvėje gyvenančių iguanų. Ji jomis žavisi, filmuoja, fotografuoja. Bet jos laukinės, arti neprisileidžia. Nors Galapagų salose mačiau, kad ten iguanos pripratusios prie turistų, prisiartina, kad gautų skanėstą. Ten pusę metų būna sausra ir iguanos neturi maisto, tada eina į žuvų turgų ir iš bado pradeda ėsti žuvis. Šiaip iguanos vegetarės, nors mažutes galima šerti vabalais.
