Traukdamiesi nuo karo ukrainiečiai kartu vežasi kates, šunis, jūrų kiaulytes, šinšilas. Jie nepalieka savo augintinių, kurie žūtų nuo bombų sprogimų ar nugaištų iš bado. Tačiau sportinius žirgus evakuoti yra sudėtinga.
Renata nerimauja, kad žirgų Harley (7 m.) ir Dali (9 m.) neištiktų toks pat likimas kaip netoli Hostomelio įsikūrusio Aleksandrijos klubo augintinių. Pataikius bombai iš arklidžių liko griuvėsiai, o atvykę ugniagesiai rado apanglėjusius žirgų kūnus.
Sukrėsta šios tragedijos Renata viliasi, kad jos augintiniams pavyks išvengti tokios lemties.
„Žirgas – ne katė, į kepšį neįsidėsi, neįkelsi į automobilio bagažinę ar traukinį, bet tai nereiškia, kad neįmanoma evakuoti sportinių žirgų“, – įsitikinusi moksleivė.
Kiek save prisimena, Renatą nuolatos supo žirgai. Domėtis sportiniu jojimu paskatino mama, kuri pasiimdavo ją į žirgyną. Būdama devynerių moksleivė pradėjo lankyti treniruotes.
Pernai Ukrainos jojimo čempionate Renata užėmė trečiąją vietą jaunių grupėje ir tapo kandidate į sporto meistrus. Šiemet talentinga raitelė svajojo ne apie vieną pergalę, tačiau prasidėjęs karas sužlugdė šiuos planus.
Riešės žirgyne savanoriaujanti Renata čia sutiko dar vieną ukrainietę jojikę. Kijevietė Ala Švačko (22 m.), grafikos dizaino studentė, taip pat vaikystėje pradėjo lankyti jojimo treniruotes. Ala irgi turi du žirgus ir nerimauja dėl jų likimo.
Lietuvos žirgyno direktorė Felicija Kelmickaitė pažadėjo padaryti viską, kad ukrainiečių žirgai būtų priglausti Riešėje. Renatos šeimai pavyko rasti savanorių, kurie nugabeno žirgus iš Kijevo apskrities iki Lvovo. Taip augintiniai atsidūrė Lvovo hipodrome.
Pastaruoju metu tvarkomi dokumentai. Kai tik arkliai bus pervežti per Lenkijos sieną, juos pasitiks Lietuvos žirgyno atstovai. Žirgai bus perkelti į specialią priekabą ir atvežti į Riešę.
Žirgų gelbėjimo operacijos vyksta visoje Ukrainoje. Europos žirgininkai stengiasi apsaugoti Ukrainos sportinius žirgus nuo sunaikinimo. Yra organizuojamas transportas, arklius, kaip ir pabėgėlius, priima įvairios Europos šalys, nors jų šeimininkai lieka kovoti Ukrainoje.
Jau yra išvežtų iš Ukrainos eržilų, kurie svarbūs ne tik savo sportiniais pasiekimais, bet ir vertingos veislės išsaugojimui. Juos reikia gelbėti dėl veisimo programų.
Geras sportinis žirgas Ukrainoje gali kainuoti net daugiau nei naujas automobilis. Jaunas žirgas, kol dar nėra išjodinėtas, prieš karą šioje šalyje kainavo per 5 tūkstančius JAV dolerių (per 4,5 tūkst. eurų), o vertingas sportinis žirgas – nuo 20 tūkstančių iki 40 tūkstančių JAV dolerių (nuo 18 tūkst. iki 36 tūkst. eurų) ir brangiau.
Riešėje jau paruošti keturi gardai ukrainiečių arkliams. Tačiau atvežtus arklius būtina karantinuoti, kad Lietuvoje neplistų ligos.
F.Kelmickaitė neabejoja, kad jautrios prigimties gyvūnai taip pat patiria stresą dėl karo veiksmų. Nors arkliai nemoka kalbėti, savo elgesiu daug pasako, netgi supranta, kaip jaučiasi žmogus, – nuliūdęs, sutrikęs ar geros nuotaikos.
Arkliai sugeba užmegzti ypatingą ryšį su žmogumi, todėl yra naudojami nukentėjusiesiems nuo streso ir psichologinių traumų.
Karo siaubas palieka gilius randus širdyje, todėl Riešėje prižiūrėdamos arklius Renata ir Ala jau šiek tiek atsigavo. Kai Renata apsikabina arklį ir užmerkia akis, jai atrodo, kad girdi savo augintinio Harley širdies plakimą, nors jis yra ne Riešėje, o Lvovo hipodrome.
Tai, kad vėl gali jodinėti, Renata vadina stebuklu. Jai vilniečiai padovanojo jojimui būtiną šalmą, batus, striukę, pirštines, balną. Įsikūrusi Vilniuje ji stengiasi gyventi tokiu pat ritmu kaip ir Kijeve.
Nors iki Riešės vykstant visuomeniniu transportu tenka sugaišti beveik pusantros valandos, ši kelionė jos nevargina. Siaubingiausia kelione savo gyvenime Renata vadina sprukimą iš apšaudomo Kijevo.
Renata kartu su mama, jaunėliu broliu, teta ir katinu Amūru traukėsi iš Kijevo automobiliu. Jos nė karto nesustojo važiuodamos iki sienos. Taksistu dirbęs Renatos tėvas liko Kijeve. Jis padeda pabėgėliams iš atokių Ukrainos regionų pasiekti Lenkijos sieną.
Kirsti sieną nėra paprasta. Prie vieno sienos perėjimo punkto Renata su mama ir broliu praleido dvi paras, tada nuvažiavo prie kito punkto, bet vėl nepavyko. Tik iš trečio karto kirtusios Lenkijos sieną ukrainietės ėmė svarstyti, kur galėtų apsistoti, taip kilo mintis apie Lietuvą.
Apsistojusi Vilniuje Renata tikino, kad jai nieko netrūksta. Tačiau be žirgų ji neįsivaizduoja savo gyvenimo.
„Žirgai yra mano šeima, Bengalijos veislės katę atsivežėme, ji turi mikroschemą. O žirgų evakuacija yra sudėtingesnė, reikia daug įvairių dokumentų ir jie brangiai kainuoja“, – pasakojo kijevietė.
Renata su Ala susipažino tik Riešėje, nors tas pats treneris Olegas Perelyginas abi skatino domėtis jojimu kaip sporto šaka. Ala taip pat padeda prižiūrėti Riešėje auginamus žirgus. Grafikos dizainą ir reklamos verslą studijuojanti ukrainietė tikisi po pusantrų metų gauti diplomą.
Ji yra patyrusi jojikė ir turi du žirgus. Kijeve gyvenanti studentė iš pradžių traukiniu pasiekė Lvovą, visą naktį ieškojo, kaip nuvykti iki Lenkijos sienos. Pėsčiomis kirtusi sieną autobusu vyko į Krokuvą, o vėliau pasiekė Vilnių. Jos tėvai liko Ukrainoje.
Iš pradžių Vilniuje Ala apsistojo pas pažįstamus. Pailsėjusi po sunkios kelionės ilgai negalvojo, ką veiks, – įrašė internetinėje paieškoje žodį „žirgynas“ ir rado nuorodų.
Skambindama telefonu Ala klausdavo dviejų dalykų – ar atsiliepęs žmogus gali su ja kalbėti rusiškai ir ar gali pasiūlyti darbą, susijusį su žirgų priežiūra.
Dažniausias atsakymas, kurį Ala išgirsdavo, būdavo: „Ne, tokio darbo neturime.“ Tada ji teiraudavosi, galbūt yra kur nors žirgynas, kuriam reikia papildomų rankų.
Pokalbis su Lietuvos žirgyno vadove F.Kelmickaite ukrainietei įžiebė viltį. Ala prasitarė, kad nori jau kitą dieną pradėti dirbti. Studentei buvo pažadėta, kad Ukrainoje likę du jos žirgai Brandy (18 m.) ir Liberty (7 m.) taip pat bus priglausti Riešėje.
Ala susigraudino, kai žirgyno darbuotojai padovanojo drabužių, naują šalmą, kuris būtinas jodinėjant: „Išvykdama iš namų pasiėmiau tik kelis daiktus, žinojau, kad su dideliu bagažu pabėgėlių nepriima į traukinį, kuris būna sausakimšas. Sėdėjau vagone ant grindų, traukinyje buvo užgesintos šviesos, buvo baisu.“
Kijeve liko keturi Alos katinai – jie kartu su dviem žirgais turėtų pasiekti ją Riešėje.
Pagalbos ranką ukrainiečių pabėgėliams ištiesęs Lietuvos žirgynas nėra vienintelė vieta, kurioje siūlomas darbas. Nors žirgynui trūksta vyriškų rankų, čia vis dažniau įdarbinamos moterys.
„Dar galime priimti apie 15 ukrainiečių, darbuotojų mums trūksta, nes Lietuvoje daug kas mano, kad žirgyne dirba tik mėšlo vežikai. Taip nėra, nors gardus reikia valyti kasdien“, – tikino žirgyno vadovė F.Kelmickaitė.
Ji puikiai žino, kad raiteliui išsiskirti su savo žirgu – didelė trauma. Tai kaip netekties skausmas, kaip artimojo praradimas. Todėl nė vienas žirgininkas, nesvarbu, kokioje šalyje gyvena, nesutiktų palikti nežinioje savo arklio, nes tai yra kaip jo šeimos narys.
Žemaitukai – viena seniausių arklių veislių Europoje
Lietuvos žirgyne per tris skyrius laikoma apie tūkstantį arklių, tai – žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, trakėnų, Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Šios arklių veislės reikšmingos Lietuvos istorijai, kultūrai, arklių selekcijai.
Labiausiai vertinami ir saugomi žemaitukai – ši arklių veislė įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką bei katalogą. Žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje, ji žinoma nuo VI–VII amžiaus.
