Marija ir Hepi pratino vaikus skaityti ir pamėgti knygeles. Pamokė, kaip savarankiškai išsirinkti knygą, gražiai bendrauti su šunimi, užpildyti vardinę, kiekvienam vaikui sukurtą, skaitytojo kortelę. Penkiolika minučių paskaitę (tiek trunka skaitymo seansas), vaikai pratinosi išsakyti savo nuomonę apie tai, ką skaitė, pasidalinti išgyvenimais. Prieš prasidedant skaitymo užsiėmimams, visada organizuojamas įvadinis susitikimas su tėvais ir bibliotekos atstovais, įforminami tėvų sutikimai, atliekami kiti būti formalumai.
„Skaitymuose su šunimi dalyvavo mano devynerių metų dukra Ieva, – pasakojo viena iš mamų. – Sužinojome apie projektą, nes nuolat sekame pranešimus apie organizuojamus užsiėmimus, dažnai lankomės bibliotekoje. Nusprendėme dalyvauti, nes veikla pasirodė nauja, įdomi ir įtraukianti, patys namuose turime šuniuką, esame gyvūnų mylėtojai“.
Ievos mama neslėpė, jog dukra skaito pakankamai noriai ir nemažai, tačiau jas abi sudomino galimybė tą daryti kitaip, nekasdieniškai. Pradėjus lankyti skaitymo užsiėmimus, gimė graži mamos ir dukros tradicija: ryte jos aptardavo, kokią knygą Ieva skaitys, tada keliaudavo pas Hepi, o po skaitymų – į kavinę burbulinės arbatos, kur vėl pasikalbėdavo, ką dukra skaitė ir ką sužinojo, ką veikė šuo, kaip pasisveikino ir atsisveikino su ja. Bėgs metai, mergaitė užaugs ir daug ką pamirš, bet tų šeštadienių, praleistų su mylima mama, įdomiomis knygomis ir nuostabiu šunimi, tikėkime, neturėtų pamiršti.
„Tai buvo kassavaitinė ramybės, gerų emocijų, susikaupimo valandėlė, – atvirauja Ievos mama. – Iš pradžių šiek tiek nerimavau, kad jai atsibos, juk šiuolaikiniams vaikams dažnai būna sunku ilgą laiką užsiimti ta pačia veikla, tačiau taip nenutiko. Projektas baigėsi, emocijos gyvos, jį vertinu labai palankiai ir tikiuosi, kad panašių veiklų dar bus ateityje“.
Kitos mažosios skaitovės Elenos mama pasakojo, jog pasirinkti užsiėmimą su šunimi kaip vieną iš priemonių pamėgti skaitymą joms rekomendavo specialioji pedagogė (mergaitei nustatyta disleksija).
„Užsiėmimai pranoko lūkesčius, – kalbėjo devynmetės Elenos, labai mėgstančios gyvūnus, mama. – Dukrai labai patiko skaityti su Hepi, grįžusi ilgai kalbėdavo apie šunį. Ji pradėjo skaityti knygas apie šunis ir, regis, patį skaitymą šiek tiek pavyko „prisijaukinti“.
Kaip įprasta tokiuose projektuose, vaikai skaitė ne kartu, o po vieną, pagal iš anksto sudarytą grafiką. Niekas jų neskubino, nekritikavo, netaisė. Pats kantriausias ir geriausias klausytojas buvo šuo – Berno zenenhundei taip patiko vaikų skaitomos istorijos, kad besiklausydama kartais… užsnūsdavo. Jauki, draugiška skaitymo aplinka ramino, drąsino vaikus. Suteikė jiems pasitikėjimo.
Terapinio šuns Hepi vedlė Marija Biteniekytė įsitikinusi, jog kartą uždegus vaiko širdyje ugnelę, ji degs visą gyvenimą: „Šunys yra vieni socialiausių gyvūnų, o terapiniai šunys padeda mums kurti tą neapsakomai brangų ryšį tarp žmogaus ir šuns, kai šuo tave priima be išlygų – tokį, koks dabar, šiuo momentu, esi. Vien šuns buvimas kartu su žmogumi nuramina, suteikia saugumo, pasitikėjimo savimi jausmą“.
Marija Biteniekytė yra biologijos mokslų daktarė, dėsto Vilniaus universitete, šiuo metu dar studijuoja Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute, yra jogos instruktorė. Skaitymo užsiėmimai A.Mickevičiaus bibliotekoje vyko su Kaniterapijos asociacija, Hepi Tara Luna yra išlaikiusi asociacijos reglamentuotą terapinio šuns egzaminą, turi tai patvirtinantį pažymėjimą.
Marija prisipažįsta, kad Hepi yra jos labai mylimas šuo, nes po ilgos pertraukos pagaliau atėjo į jos gyvenimą. Kadangi savo augintinei dėmesio skyrė ypatingai daug, nuo pačių pirmųjų jos namuose akimirkų, norėjosi tas ypatingas akimirkas perteikti nuotraukomis ir trumpais pasakojimais – taip gimė Hepi Tara Lunos knyga. „Knyga gimė iš dėkingumo jausmo, noro dalintis džiaugsmu ir įvairiomis patirtimis auginant Hepi Tarą“, – šypsosi Marija.
Šie neįprasti užsiėmimai Lietuvos bibliotekose prasidėjo prieš penkerius metus, kai Kaniterapijos asociacijos (KA) iniciatyva Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje startavo socialinis projektas „Skaitymas su šunimi“. Žinių ir patirties, kaip organizuoti skaitymo užsiėmimus, Kaniterapijos asociacijos nariai sėmėsi iš Estijos kolegų, kur šie projektai yra nepaprastai populiarūs, visuomenės labai vertinami. Tęstiniai skaitymai su šunims, organizuoti Kaniterapijos asociacijos, jau vyko Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Alytaus, Panevėžio, Elektrėnų ir kt. miestų bibliotekose.
