Pirmoji veterinarijos gydytojos klientė buvo su dviem šuniukais iš karo gniaužtų ištrūkusi močiutė. „Nemoku aš nei ukrainiečių kalbos, rusų irgi – nei bum bum, bet močiutė apkabino, pabučiavo mane, dėkojo ir sakė, kad paskambins. O aš ir galvoju: tegul skambina, vis tiek gi kažkaip susikalbėsime. Paremsiu kuo galėsiu“, – pasakojo veterinarė Justina.
Kai tik į Alytų atvyko pirmieji ukrainiečiai su gyvūnais, Justina buvo iškviesta į karo pabėgėlių registracijos centrą suteikti pirmąją pagalbą. Pasak jos, gyvūnai buvo išsigandę, išsekę, pavargę, tad skyrė jiems vaistų, raminamųjų, apkarpė nagus, patikrino, ar gyvūnai suženklinti. Žinoma, jie neturėjo nei mikroschemų, nei dokumentų. Tie, kurie neturi planų apsistoti Lietuvoje, prašė suženklinti ir parengti europinius pasus.
Gydytoja tikino, kad rimtesnių problemų, dėl kurių būtų poreikis suteikti skubią medicininę pagalbą, iš Ukrainos atgabenti gyvūnai neturėjo.
„Žinoma, kai kuriems jau būtina atlikti dantų higieną, vienam iš keturkojų aptikau pieno liaukų augliukų, bet tai nėra ta skubioji pagalba, kurią reikėtų suteikti čia ir dabar“, – pasakojo Justina.
Pasak veterinarijos gydytojos, pirmiausia augintiniams reikėjo suteikti maisto, vandens, nes kai kurie žmonės nuo karo bėgo taip, kaip stovi, neturėdami nieko. Tačiau tarp jų buvo ir tokių, kurie nepasiėmė jokių daiktų sau, tačiau pasirūpino visais augintiniams būtinais dalykais.
Tiesa, Justinai teko apžiūrėti ir šioje situacijoje neįprastą augintinį – žiurkę. Tiesa, jos būklė, lyginant su katėmis ir šunimis, nepalyginamai geresnė.
Natūralu, kad į sprogimų garsus keturkojai reaguoja ypač baikščiai, mat jų klausa yra dešimtimis kartų jautresnė negu žmogaus. Todėl galima tik įsivaizduoti, ką teko išgyventi keturkojams vaduojantis iš karo siaubiamos Ukrainos.
Alytų jie pasiekė drebantys, nuo baimės išsiplėtusiais vyzdžiais.
„Maža to, augintiniai labai jaučia ir šeimininkų būseną, todėl visos emocijos, būsena persiduoda ir jiems. Tokiomis akimirkomis labai svarbu šeimininkams būti šalia savo augintinių, juos glausti, kad jaustųsi kiek įmanoma saugesni. Žinoma, pati aplinka vis dar labai chaotiška, nepažįstamos vietos, labai daug žmonių, tad tikėtis kokybiško poilsio, kol kas būtų sunku.
Kol augintiniai atsigaus, reikės šiek tiek laiko. Negalime atmesti tikimybės, kad kai kurie padarinius jaus visą likusį gyvenimą. Kai kurie dėl streso net neėda, tačiau skyriau vitaminų ir raminamųjų vaistų, kad paskatintų jų ramybę ir apetitą“, – pasakojo Justina.
