Lengvai prašviesėja vos akimirkai – maždaug nuo 11 iki 13 valandos pasirodo mėnesienos šviesa, kai su lempa vaikščioti nereikia ir prieblandoje gali įžvelgti melsvą dangų.
„Poliarinės nakties beveik nepastebiu – daug laiko praleidžiu su šunimis. Man sunkiau išgyventi poliarinę dieną, nes atrodo, kad turi labai daug laiko, visą parą šviesu. Tada pasižiūri ir pamatai, kad jau pirma valanda nakties, o saulė vis dar šviečia. Poliarinę naktį aš, kaip ir kiti Trumsės gyventojai, nuolat vartoju žuvų taukus, vitaminą D.
Trumsėje mane labiausiai žavi gamta. Kai artėja poliarinė naktis ar poliarinė diena, trunkanti du mėnesius per metus, gamtovaizdžio spalvos būna labai gražios. Tai palieka didelį įspūdį“, – kalbėjo Klaipėdoje gimusi ir Jurbarke augusi Gintarė.
Į šaltą, nuošalų ir žiemą tamsų kraštą G.Turskytė išsirengė ne už savo nuodėmes atgailauti. Tai buvo apgalvotas pasirinkimas. Prieš kelerius metus ji į lagaminą susikrovė šilčiausius drabužius ir iškeliavo į Trumsę studijuoti magistantūroje šiauriausiame pasaulio universitete.
„Kai ieškojau studijų programos, kuri man būtų įdomi, pagalvojau, kad labiausiai mėgstu keliauti ir fotografuoti. Tuomet radau vizualinės kultūros studijas. Pasižiūrėjau paveikslėlius internete, kaip atrodo Trumsė. Vaizdai mane pakerėjo“, – kalbėjo G.Turskytė.
Trumsė – miestas, vietos žmonių dar vadinamas vartais į Arktį. Žiemą čia žemę užkloja storas sniego sluoksnis, o vasarą galima žavėtis nutirpusiomis kalnų viršukalnėmis. Fjordų apsuptame mieste susilieja nepaliestas gamtos grožis ir šiuolaikinė kultūra. Vos 32 tūkstančius gyventojų turinčiame septintame pagal dydį Norvegijos mieste darniai gyvena per 100 skirtingų tautybių žmonių.
„Iš pradžių didžiausią įspūdį man paliko kalnai. Šalta nebuvo, mitas, kad čia be galo šalta. Miestas – saloje, netoliese yra vandenynas ir Golfo srovė pašildo tiek orą, tiek vandenį. Sudėtingiausia – tamsa ir ilgos žiemos“, – pasakojo Gintarė, nemaniusi čia likti ilgam.
Nors studijos buvo nemokamos, kad pragyventų brangioje Norvegijoje, jai teko imtis įvairių darbų. Antraisiais studijų metais mergina susirado darbą Aliaskos haskių fermoje. Tuo metu ten gyveno trys šimtai keturkojų. Darbas su šunimis jai atrodė lyg nuotykis. Gyvūnų mylėtoja nusprendė, kad grįš čia dirbti dar metams, kai nebestudijuos.
Nors darbas buvo nelengvas, romantikos jame nestigo. Įmonė, auginanti Aliaskos haskius, turistams siūlo įvairias pramogas – pasivažinėjimą rogėmis su šunų kinkiniais, įvairius kelių dienų žygius su palapinėmis, kopimą į kalnus tempiant šunims.
Iš pradžių G.Turskytė gyveno Trumsės priemiestyje, vidury kalnų trobelėje be patogumų. Ten nebuvo nei tualeto, nei dušo, kasdien teko malkomis kūrenti krosnį ir pasiraitojus rankoves nuo ankstaus ryto nukasti sniegą aplink namus.
Mergina nežino, kiek dar laiko ji gyvens mieste už poliarinio rato, nes nemėgsta planuoti. Kol kas jai čia gerai: pasakiško grožio gamta, haskiai, grynas oras, kalnai ir nuotykiai.
– Ar jau pripratote prie šalčio, tamsos arba nuolatinės šviesos?
– Prie vandenyno įsikūrusioje Trumsėje orai neretai primena Klaipėdą. Būna daug debesų, daug lietaus arba sniego. Žiemą vidutinė temperatūra svyruoja tarp kelių laipsnių šalčio ir kelių laipsnių šilumos, o iki 25 laipsnių šaltis spaudžia vos kelias savaites per metus, dažniausiai vasario mėnesį.
Vasarą oras sušyla ir iki 20 laipsnių, nors paprastai svyruoja tarp 10 ir 15 laipsnių. Sniegas birželio pradžioje čia nėra neįprasta.
Kai šviečia saulė, visi labai džiaugiasi, kūrena laužus, kepa dešreles. Sunku paleisti dieną, kai ji tokia graži. Būna, grįžti namo antrą valandą nakties ir manai, kad dar tik devynios vakaro. Namuose žmonės išmoksta užmigti užsitraukdami šviesos nepraleidžiančias užuolaidas arba žaliuzes.
– Kodėl pasirinkote darbą Aliaskos haskių fermoje?
– Gyvūnus visą laiką mėgau, namuose auginome pudeliuką. O kai nuvažiuodavau pas dėdę į kaimą, pirmiausia lėkdavau į tvartą pasisveikinti su naminiais gyvuliais.
Studijuodama Vilniuje net neįsivaizdavau, kad kada nors gyvensiu Norvegijoje. Prieš aštuonerius metus vienas pažįstamas pasakė, kad vyksta vienai žiemai į Šiaurės Norvegiją dirbti su šunimis. Tada nusistebėjau, kad esama tokių darbų. Socialiniuose tinkluose Kazys dalydavosi nuotraukomis, kuriose įsiamžinęs su keturkojais.
Tada ir aš pagalvodavau, kaip turėtų būti smagu su jais leisti laiką. Kai po kiek laiko atvykau į Trumsę ir ėmiau ieškotis darbo, pagalvojau, kurgi tas Kazys dirbo. Pasikalbėjau su juo ir paaiškėjo, kad jis dirbo toje pačioje įmonėje, kurioje dabar ir aš esu. Jauni žmonės ten dažniausiai įsidarbina vienam sezonui. Ir aš iš pradžių taip maniau. Bet jau praėjo šeši mano veiklos sezonai.
Dirbu vienoje didžiausių Skandinavijoje Aliaskos haskių fermų. Manau, kad ir visoje Europoje. Kai pradėjau, buvo 300 šunų. Prasidėjus pandemijai ir sumažėjus turistų šunų skaičių teko sumažinti iki 200.
Į Norvegiją žmonės žiemą atvyksta pasižiūrėti Šiaurės pašvaistės, pasivažinėti šunų tempiamomis rogėmis. Keturių valandų pramoga kainuoja 200 eurų – įskaičiuota kelionė iš Trumsės autobusu iki haskių fermos, šunų aplankymas, valandos ekskursija su gidu, valanda pasivažinėjimo su kinkiniu, pietums patiekiamas elnienos troškinys.
Iki pandemijos buvome sparčiai auganti kompanija. Sulaukdavome apie 50 tūkstančių turistų per metus. Būdavo, kad per dieną priimame 300 svečių.
Toje įmonėje išbandžiau įvairiausią veiklą. Dirbau gide, pasitikdavau turistų grupes, pasakodavau apie įmonės veiklą, šunis. Dirbau kinkinių vadeliotoja, buvau atsakinga už mažų šuniukų priežiūrą ir treniravimą. Porą metų rūpinausi gyvūnų sveikatos priežiūra. Pastaruoju metu esu atsakinga už šunyno rinkodarą – fotografuoju, filmuoju, rūpinuosi socialiniais tinklais.
Darbas su šunimis sunkus fiziškai, bet labai romantiškas. Žmonės klausia, kaip atsimenu visų keturkojų vardus. Sakau, taigi jie – mano kolegos. Aš ne tik vardus galiu pasakyti, galiu dešimt minučių pasakoti apie kiekvieną šunį – ką jis mėgsta, koks jo charakteris.
Su jais tenka dirbti labai sudėtingomis sąlygomis, kai būna sniego audra, stūkso pusnys. Per kelerius metus pamačiau, ką jie gali, kaip stengiasi.
– Kaip jums sekėsi prisijaukinti 300 haskių?
– Visi šunys nuo mažens sutinka daug žmonių. Jie gyvena būdose, pririšti prie grandinių. Kai turi tiek šunų, negali jų laikyti palaidų, nes netrukus aplinkui lakstys 2 tūkstančiai augintinių. Šunys prie būdos nėra pririšti savaitėmis. Jie kasdien bėga ilgas distancijas. Grįžta į savo teritoriją palaidi, nubėga prie būdų ir laukia, kol jiems prikabins grandinę.
Kiekvienas atvykėlis gali prie jų prieiti, glostyti. COVID-19 laikotarpiu sugalvojau projektą – 100 šunų rasti laikinus arba nuolatinius namus. Kai sumažėjo turistų, paskelbėme, kad skoliname šunis karantino laikotarpiui. Per dvi dienas sulaukėme 400 laiškų.
Šunys draugiški, bet, kaip ir žmonės, yra skirtingo charakterio. Vieni slepiasi būdoje, kai prie jų prieini, kiti visą laiką nori, kad juos kas nors glostytų.
Kai ateinu į šunyną, visi išlenda iš būdų ir pradeda loti. Jie mane pažįsta. Be to, šiuo metu namuose laikau tris vyresnius šunis iš šios fermos.
– Kaip tai nutiko?
– Pirmajai mano senutei dabar 16 metų. Ją pasiėmiau vienuolikos. Tarp mūsų buvo užsimezgęs itin šiltas ryšys, ji visur paskui mane sekiodavo. Antrą šunį pasiėmiau, kai prasidėjo pandemija.
Dėl trečiojo haskio irgi netyčia išėjo. Jis susilaužė pirštą, tad su gipsu jam reikėjo išbūti du mėnesius. Man buvo gaila jį narve palikti, vis parsivesdavau namo, galiausiai liko visam laikui.
Dažnai savo šunis pasiimu į darbą. Ir dabar, kai šnekamės, jie yra kabinete, kuriame dirbu. Pas mus šunų visada pilna. Kartais susirinkime sėdi penki žmonės, o aplinkui guli devyni šunys. Visi darbuotojai namuose laiko augintinius, ir dažniausiai ne vieną.
– Sakoma, kad vieni šunys protingesni už kitus. Gal pagal tai formuojate kinkinius?
– Kiekvienas šuo kinkinyje turi savo užduotį. Arčiausiai rogių esantys šunys turi būti stiprūs, raumeningi ir nebūtinai labai protingi. Šunys, kurie yra tarp paskutinių ir pirmųjų, irgi reikalingi rogėms tempti.
Pirmieji šunys yra lyderiai. Jie skiria, kur kairė, kur dešinė. Jie turi klausyti vadeliotojo. Kiekvienas šuo gali būti lyderis, bet ne kiekvienas yra geras lyderis. Yra tokių, kurie noriai bėga gražiu oru, bet kai daug sniego, noro neberodo.
– Ar palepinate šunis?
– Pagrindinė šių šunų motyvacija yra maistas, bendravimas su žmogumi, pagyros, paglostymai. Jie noriai bėga, fizinė ištvermė yra jų kraujyje. Aišku, šunys pavargsta. Mes žinome, kada diena baigsis, o jie nežino, kiek dar reikės bėgti.
Duodame jiems pietus, kad nepritrūktų energijos. Labai svarbu dirbti kartu su šunimis komandoje, nėra taip, kad tiesiog stovi ant rogių, o šunys tave tempia. Turi kalbėti, raginti juos, pagirti, kartu stumti roges, jei pasitaiko didesnė įkalnė. Jiems labai svarbus kontaktas su žmogumi.
– Gal kai kurie šunys turi išskirtinių sugebėjimų?
– Šie šunys ne iš tų, kai gali tikėtis, kad atneš šlepetes ar kokį kitą daiktą, tam yra kitos veislės. Haskiai – darbiniai šunys. Šunynas turi dvi lenktyninių šunų komandas.
Prieš 30 metų įkurtos fermos savininkė kartu su sūnumi kasmet dalyvauja ilgiausiose šunų kinkinių lenktynėse Europoje „Finnmarkslopet“. Distancija yra 1200 kilometrų. Haskiai tokį atstumą nubėga per 8–9 dienas, o rekordas, atrodo, buvo 6 dienos. Jokia kita veislė negali bėgti tokių ilgų distancijų.
– Jei į kinkinį neteisingai sustatysi šunis, gali kilti problemų?
– Niekada nereikia poroje statyti rujojančios patelės su patinu, nes bus palikuonių. Būna, kad kai kurie patinai vienas kito nemėgsta, tad jie gali susipešti. Būna, kad vienas šuo visą laiką bėgdamas loja, o jo partneriui tai nepatinka. Tokiu atveju pastarasis netrauks rogių, tik bėgs šalia, ir tiek.
– Kokia jūsų darbo diena?
– Iki pandemijos dirbdavome dviem pamainomis – nuo septintos ryto iki šeštos valandos vakaro arba nuo pirmos valandos dienos iki dešimtos vakaro. Dirbti po 12 valandų būdavo visai normalu.
Praėjusią žiemą merdėjome. Šią vėl atnaujinome turistinę veiklą, ekskursijų daugėja, tikimės, kad po truputį viskas atsigaus.
Gyvenu 7 kilometrai nuo darbo, atvažiuoju čia automobiliu. Iki Trumsės yra 20 kilometrų. Teko rinktis, ar gyventi arčiau miesto, ar arčiau darbo.
Už mano namo yra miškas, stūkso kalnai. Perėjusi gatvę galiu pasivaikščioti palei jūrą arba paėjusi vieną kilometrą per tiltelį nusigauti į kitą salą. Norvegijoje visą laiką privalai turėti kastuvą, nes tenka nusikasti sniegą prie namų durų ar automobilio statymo vietą.
– Ar pripratote prie vietos žmonių bendravimo ypatumų?
– Vis dar jaukinuosi juos. Norvegijoje žmonės uždari, nelengvai įsileidžia į savo ratą. Norvegai susitinka turėdami tikslą ką nors veikti: slidinėti, eiti į žygį. Paskui eina namo – nėra linkę vėliau susitikti ir tik kalbėtis.
Į vakarėlį įprasta atsinešti savo maisto. Jei atsinešei mandarinų, vaišinai jais kitus, bet keletas liko, greičiausiai išsineši juos namo. Tai smulkmenos, bet aš augau kitaip ir man sunku priprasti prie šiaurietiškos kultūros. Dauguma mano draugų nėra norvegai.
– Kokį maistą Trumsėje atradote?
– Tai viena žuvingiausių vietų Šiaurės Norvegijoje. Žuvys riebios, skanios, didžiulės. Norvegai valgo daug ėrienos, ypač Kalėdų laikotarpiu. Labai populiari elniena. Turistams mes irgi patiekiame elnienos troškinį. Čia galima nusipirkti banginio mėsos. Skoniu ji panaši į jautieną, bet tekstūra – kaip žuvies, į kempinę panaši. Banginio mėsa nėra mano mėgstamiausia.
– Turistai pas jus atvyksta pasigrožėti banginiais.
– Čia atplaukia orkos ir kuprotieji banginiai – žmogus yra labai mažiukas, palyginti su šiais vandenų gyventojais. Kartą plaukiojome baidarėmis šalia nardančių banginių. Staiga vienas panėrė po baidare ir kitoje pusėje išnėrė. Širdis nusirito į kulnus. Tačiau banginiai nepavojingi. Orkos yra plėšrios, tačiau žmonių neėda.
Kurį laiką banginių nebuvo mūsų apylinkėse, reikėdavo keturias valandas važiuoti į šiaurę. Šiemet jie grįžo. Banginiai apsistoja tuose vandenyse, kuriuose yra daug silkių. Banginių sezonas čia trunka nuo lapkričio iki sausio vidurio. Po to jie plaukia į pietus.
– Ar trumpomis rankovėmis kada nors pavyksta pasivaikščioti?
– Kai vasarą išlenda saulė, žmonės eina į kalnus slidinėti mūvėdami šortus. Mes nelaukiame, kol bus 20 laipsnių, termometras gali rodyti 14 laipsnių šilumos, ir jau ženklas, kad galima išsirengti.
Jei oras sušyla iki 20 laipsnių, man jau būna karšta, nors Lietuvoje tokia temperatūra nėra didelė. Gal tai su saulės intensyvumu susiję, bet apima jausmas, jog tvieskia 30 laipsnių karštis.
Vasara čia trumpa. Šiltesnis mėnuo yra liepa. Birželį dar tirpsta sniegas, o rugpjūtį laukiama, kada jis vėl iškris. Net ir šilčiausiomis dienomis vanduo sušyla tik iki kokių 9 laipsnių, bet žmonės vis tiek linkę maudytis.
– Šiaurės Norvegijoje daug miškų. Gal grybaujate?
– Kadangi gyvename toli į šiaurę, žemė didžiąją metų dalį yra įšalusi. Auga berželiai, eglės. Medžiai kitokie nei Lietuvoje. Jie nėra aukšti, bet grybų daug.
Lietuvoje niekada negrybaudavau, nes nepažinojau grybų. Šiemet kolegė suteikė nemažai informacijos apie grybus, radau jų daug.
Norvegai dažniausiai renka voveraites, baravykus, dar raudonviršius, visi kiti grybai jiems yra niekiniai.
