„Net neabejoju, kad žiūrovams matyti Mešką kur kas smagiau nei mane. Iš tiesų „Langas į valdžią“ yra kitokia nei iki šiol mano vestos laidos – joje stengiamės šiltai pasikalbėti su svečiais, o Meška tam labai padeda“, – įsitikinusi R.Miliūtė.
Jei politikas, verslininkas, valstybės tarnautojas ar kuris kitas viešas asmuo savo darbuose padaro liapsusų, patenka į skandalus, sulaukia negailestingų žurnalistės R.Miliūtės žodinių kirčių ir kritikos. Tačiau šaltoka Ritos išorė akimirksniu pasikeičia, kai pokalbis pasisuka apie gyvūnus. Jorkšyro terjerė Meška jau spėjo tapti eterio žvaigžde.
– Kaip Meška tapo laidos vedėja?
– Kadangi ta laida turi pramoginį atspalvį, kiek kičinį interjerą, pagalvojome, kad tiktų ir gyvūnas. Dėliojant dekoracijas studijoje atsirado paukščio narvelis, norėjome pasiskolinti papūgą. Kita idėja kilo po pirmos laidos, kurioje vienas Seimo narys kalbėjo apie asilą. Bet su asilu būtų problemų dėl jo dydžio, tad pasirodė, kad šuo – geriausias variantas.
– Ar nesibaiminote, kad jūsų augintinė gali neklausyti, vaikščioti kur panorėjusi ar loti?
– Meškutė yra naminukė, neina prie svetimų žmonių, saugiausiai jaučiasi ant mano kelių. Kolegos kartais juokiasi, kad tekstai neįdomūs, nes vos išgirdusi mano balsą Meška iškart užmiega. Mano balsas ją ramina, ji jaučiasi saugi. Man nereikia stengtis, kad ji kur nors nenubėgtų. Priešingai, reikia stengtis, kad laidos vedėja nemiegotų visą laiką. Operatoriai jai atneša morkų, kad būtų guvesnė.
Po pirmųjų laidų gaudavau pasipiktinusių žmonių laiškų, esą šuo yra apsvaigintas raminamaisiais vaistais. Meškos specialiai nereikia ruošti filmavimams. Tiesiog pažadini, išsitrauki iš lovos ir nusiveži į televiziją.
Tik kartą ji yra nulipusi nuo kelių dar nesibaigus filmavimui, kai pamanė, kad atėjo laikas sugraužti morką. Ji nutipeno link priekinės kameros, už kurios stovėjo žmogus, kuris jai neša morkas.
– Tai ji – vegetarė?
– Kadangi Meška yra alergiška, visi žino, kad negalima jai nešti bet ko, kas pradžiugintų kitą šunytį. Bet jai galima duoti daržovių, vaisių. Meška po filmavimo visada gauna morkų, obuolių. Kartą režisierė, kuri Meškai neša obuolius, buvo kitame filmavime. Mano draugė, negavusi obuolio, kaip įprasta, įsižeidė ir kurį laiką į mane nekreipė dėmesio – juk dirbo, o honoraro negavo.
– Ar gyvūnas supranta, kur eina?
– Maždaug aštuonis kartus iš dešimties, kai pasakau: „Meškyte, važiuosime į darbą“, ji bėga slėptis. Ji sunkiai pripranta prie naujų žmonių, bet kai susibičiuliauja, tuomet viskas gerai.
– Ar laidos pasidarė žiūrimesnės dėl Meškutės?
– Sunku pasakyti, nes reikėtų atlikti tyrimą. Pažįstu žmonių, kurie žiūri laidą dėl to, kad ten yra Meška. Kai kurių mano draugų mamos sako: „Ritos galėtų ir nebūti, svarbu, kad yra Meškytė.“
Yra ir tokių, kurie parašo, kad išneščiau šunį iš studijos, esą negali žiūrėti laidos – visas dėmesys krypsta į Mešką.
– Ar šuo sulaukia gerbėjų dovanų?
– Ji yra gavusi pagalvę su piešiniu, kuriame pavaizduota ji pati. Pagalvę laikome studijoje ant fotelio. Juokaujame, kad tai Meškos uždirbtas indėlis į laidą.
– Socialiniuose tinkluose vienu metu buvote pradėjusi pasakoti apie Mešką, bet nerodėte jos nuotraukos. Daug kas manė, kad Meška – milžiniškas šuo. Kodėl slėpėte savo augintinę?
– Tai nebuvo sąmoningas dalykas, nes Meška eteryje atsirado gerokai vėliau negu mano namuose. Meška pirmus šešerius metus neplanavo dirbti televizijoje. Kadangi nemėgstu į socialinius tinklus kelti daug nuotraukų iš asmeninio gyvenimo, per tai nukentėjo ir Meška. Kai kurie draugai buvo labai nustebę, kad Meška – tik pusketvirto kilogramo sveriantis gyvūnas.
– Kodėl jai davėte tokį vardą?
– Jos pase buvo vardas Maja. Gražus, bet kažkaip man nelipo. Kadangi šunytė atrodė lyg mažas meškutis, pasvarsčiau – kodėl ji negalėtų būti Meška?
– Koks Meškos charakteris?
– Ji nėra labai drąsi, kol nereikia ginti manęs ar namų nuo svetimo žmogaus arba šuns. Tada tas mažas padarėlis persikūnija į žvėrį. Ji turbūt įsivaizduoja, kad galėtų suėsti priešininką. Toks dvejopas jos būdas.
Kaip ir kiekvienas šuo, ji – labai ištikimas gyvūnas. Meili ir labai retai loja. Filmuojant laidą tai yra gerai. Būtų sunku suvaldyti padėtį ir spėti pasakyti kelis sakinius tarp šuns lojimo.
Bet ji labai mėgsta loti ant maistą pristatančių kurjerių. Nors jai aiškinu, kad iš namų niekas neišnešama, o atnešama, visas mano auklėjimas eina perniek. Ją tenka laikinai uždaryti, kad galėčiau įsileisti kurjerį.
– Ar lengvai išsireikalauja dėmesio, skanėstų?
– Jai užtenka tik pasižiūrėti ir gauna viską, ko nori. Jei turi gyvūną namuose, privalai padaryti, kad jo gyvenimas būtų kuo geriausias.
– Kur ji miega?
– Turi savo guolį, bet miega ten, kur tuo metu nori.
– Kaip Meška sutaria su jūsų sūnumi Dovu?
– Kai įsigijau Mešką, sūnus gyveno Londone. Kai per vienas Kalėdas atvažiavo mūsų aplankyti, Meška slėpėsi po foteliu ir ant jo urzgė. Nors dabar gyvename atskirai, kai turiu kur nors išvažiuoti, sūnus ateina pagyventi su Meška. Šuo jį priima kaip šeimos narį, bet visa širdimi yra atsidavęs tik man.
Šuo yra socialus padaras, jo negalima ilgam palikti vieno. Net juokauju, kad jei vakare grįžtu vėliau, tikriausiai Meška mano, kad numiriau ir niekada nepareisiu. Gali vos trims minutėms išeiti išnešti šiukšlių, bet kai sugrįžti, šuo džiaugiasi taip, lyg tavęs ilgai būtų nematęs.
– Prieš tai auginote didelį labradorų veislės šunį. Kodėl kilo mintis įsigyti mažiuką?
– Turėjau labradorę, kai ji paseno, dažnai sirgo, tekdavo ją ant rankų nešti pas gydytoją. Buvo sunku ir man, ir šuniui. Pasakiau sau, kad kitas mano šuo turės būti toks, kurį galėsiu lengvai nešioti. Nemaniau, jog bus toks mažiukas, nes anksčiau sakydavau, kad tai ne šuo, o kruoprinkis. Bet paskui ėmiau galvoti, jog būtų visai smagu, kad šuo nesišertų, nes tas, kuris yra laikęs labradorą, žino, kas nutinka, kai ateina sezoninis šėrimasis.
Kai akiratyje pasitaikė Jorkšyro terjeras, nutariau pasikonsultuoti su veisėja, neįsivaizdavau, kaip su mažiukais šuniukais reikia gyventi. Ta veisėja kreipėsi tokiu tonu, kad nutirpau: „Ponia, čia yra terjeras.“ Dabar jau suprantu, ką ji turėjo galvoje. Kai Meškoje prabunda vidinis liūtas, tik laikykis.
– Augintiniui iškeliavus į dausas vieni naują gyvūną įsigyja greitai, kitiems reikia laiko susitaikyti su netektimi.
– Po labradorės netekties be šuns gyvenau gal porą metų. Dar viena priežastis, kodėl rinkausi mažą šuniuką, – norėjau, kad jis kuo mažiau primintų tą, kurio netekau. Dabar manau, jog klydau, kad tiek vilkinau naujo gyvūno atsiradimą, nes kiekviena diena be šuns yra blogesnė negu diena su šunimi.
– Kaip Meška reaguoja į išpuoštą kalėdinę eglutę?
– Atsainiai. Jorkšyras nieko negali sugadinti, sugraužti baldų, nes nieko nepasiekia. Kai šuo namuose padaro, ko neturėtų padaryti, kaltas ne šuo, o šeimininkas, kad daiktus padėjo ne vietoje.
Meška yra apgraužusi vieną fotelio ranktūrį. Dėl šlepečių ar batų nesibaiminu, nes Jorkšyras negali apžioti didelio daikto. Ji yra sugraužusi bato raištelio plastikinį galiuką. Rūpinuosi, kad ji turėtų žaislų. Labiausiai Meškai patinka kimštiniai žaislai, kuriuos galima išskrosti ir po namus išmėtyti kamšalą.
Nupirkau jai žaislą ir Kalėdoms. Kol kas laikau saugiai paslėpusi.
– Bandau įsivaizduoti, kaip R.Miliūtė dūksta su savo augintine.
– Bėgiojame, žaidžiame su kamuoliuku, urzgiame, šnekamės, kaip ir visi šunininkai su savo augintiniais.
– Iš kur ta meilė gyvūnams?
– Nuo vaikystės buvau lengvai pamišusi dėl šunų. Iš pradžių mama neleido turėti šuniuko, todėl mane dažnai surasdavo pas kaimynus, kurie laikė šunis. Aš juos niurkydavau, šukuodavau, nešiodavau.
Buvau kokioje trečioje klasėje, kai gavau pirmąjį šunį. Buvau labai atsakinga ir rūpestinga. Mama kažkada, kai jau pati turėjau sūnų, pasakė, jog gailisi, kad neleido man turėti šunyčio, kai jo labai norėjau. Paskui beveik visą laiką su pertraukomis gyvenau su šunimis.
