Muziejus išskirtinis tuo, kad jo teritoriją sudaro keturi hektarai žemės. Ten išsidėstę šeši pastatai su įvairiu interaktyviu turiniu.
Muziejus siūlo vienuolika edukacinių veiklų, kur dominuoja skonio programos, susijusios su medumi. Tokių programų metu muziejaus darbuotojai lankytojų akivaizdoje atidaro avilį, išima korį.
Ekskursantai mato, koks gyvenimas vyksta avilyje, susipažįsta su bite darbininke, tranu, bite motinėle.
Traną netgi galima paliesti, nes tai vienintelis plėviasparnis vabzdys avilyje, neturintis geluonies. Edukaciją baigia žolelių arbatos gėrimas su ką tik iš avilio išimtu koriu.
Lauke stovi trys pavėsinės, tad lankytojai, pasimėgavę intelektualiomis įdomybėmis, gali atsipūsti ir išsitraukti savo atsivežtą maistą, netgi pasistatyti kepsnines.
„Šis muziejus – lėto turizmo vieta. Tai bičiulystės vieta, nes kur bitės, ten vyksta bičiuliški pokalbiai, nesinori niekur skubėti“, – sakė Senovinės bitininkystės muziejaus administratorė, renginių organizatorė bei gidė Danutė Indrašienė.
Muziejuje yra registruotas gyvas bitynas. Todėl kai kurie lankytojai, planuojantys auginti bites, čia gali išvysti, kaip jos auginamos, – nuo gamtinio avilio iki erdvių šiuolaikinių variacijų.
„Mes auginame paprastas Bakfasto bites, kurios yra kilmingos, su dokumentais, linkusios medauti per lietų. Jos nelabai agresyvios ir minimaliai spiečia. Kadangi Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungos norminėms direktyvoms, privalome atgaivinti Lietuvos tamsiąsias bites.
Liepos mėnesį kartu su Japonijos ambasada šventėme 100 liepų žydėjimo šventę, kurios metu neseniai įsikūrusios „Lietuvos tamsiosios bitės“ asociacijos vadovas Arūnas Adžgauskas padovanojo muziejui vietinių bičių.
Jas įkėlėme į specialų inkilą pušyje. Džiaugiamės, kad galime prisidėti prie vietinių bičių išsaugojimo ir populiarinimo.
Lietuvos tamsiosios bitės puikiausiai prisitaikiusios prie šalies gamtinės aplinkos, gali žiemoti ir ant lipčiaus ar viržių medaus, jos mažiau serga“, – pasakojo apie bičių gyvenimo ypatumus labai daug žinanti D.Indrašienė.
Ignalinos rajone įkurtą muziejų per sezoną aplanko iki 20 tūkstančių žmonių. Jei pavasaris ankstyvas, muziejus gali pradėti dirbti ir nuo balandžio mėnesio, jei pasitaiko šiltas ruduo, muziejaus uždarymo terminas gerokai nusitęsia.
Prieš dvejus metus edukacinis renginys – meduolių kepimas šildomame kluone buvo surengtas gruodžio 15 dieną, nes lauke buvo pliusinė temperatūra.
Kuriant ekspozicijas buvo siekiama, kad žmogų eksponatai veiktų per jausmus.
Pagrindinis pastatas Pirkia kuria emociją, tarsi lankytojas atsiduria pulsuojančiuose, gyvuose namuose.
Susidaro įspūdis, kad netrukus atsidarys durys, įeis šeimininkė ir pasiūlys arbatos su medumi.
Charakteringiausi muziejaus eksponatai, pristatantys bičių gyvenamas erdves įvairiais laikotarpiais, sudėti į spintas. Lankytojai drąsiai gali atverti spintų duris ir apžiūrėti ten sudėtus eksponatus, kurie vaizdžiai pasakoja tam tikro laikotarpio istorinę situaciją.
Svirne kuriamas visai kitas jausmas ir patiriamos visai kitos emocijos. Čia atrodo, kad patekome į avilį ir tapome jo dalimi.
Svirne esanti ekspozicija pasakoja apie bitės gyvenimą avilyje: kuo ji maitinasi, kiek vabzdžių ten gyvena, su kuo jie bičiuliaujasi, koks jų dienos ritmas. Ten rodoma išdidinta bitė. Ją galima paliesti, kad suprastum, kokia ji.
Tvarte įkurtos darbštaus bitininko dirbtuvės.
Čia sutelkta daugybė informacijos, yra 12 autentiškų terminalų su filmuota medžiaga. Pasakojama apie stalių instrumentus, nes bitininkai mokėjo pagaminti nuo šaukšto iki bitidės. Nagrinėjamos temos apie avilius, jų sandarą, bičių produktus.
Apžiūrėjus ekspoziciją galima žaidimo forma bandyti atsakyti į klausimus apie bitininkystę. Jei pavyksta testą išlaikyti, žmogui yra galimybė nusifotografuoti ir atsisiųsti į savo elektroninį paštą pažymėjimą kaip įrodymą, kad buvo atidus.
Austėjos klėtyje lankytojus apima jausmas, kad jie pateko pas žiniuonę žolininkę, nes aplinkui atsiveria kvepiančių žolynų pasaulis. Ten įrengtas šalto rūko fontanas.
Įrenginys užpildomas šaltinio arba paprastu vandeniu, viduje esantis prietaisas veikia kaip inhaliatorius, nes suskaido vandens lašelius iki smulkių dalelių.
Į aplinką sklindantys šalti garai kartu su eterinių žolelių aromatu įkvepiant nukeliauja iki plaučių alveolių.
Šešiuose pastatuose įrengtos nuolatinės ekspozicijos. Kad lankytojai patirtų vis naujų įspūdžių, muziejaus darbuotojai kluone nutarė rengti keičiamas parodas.
Šiemet čia galima pamatyti vilnietės Aušros Steikūnienės pintus šiaudinius sodus ir Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės žolines skulptūras.
Senoviniame pastate, kuris vadinamas Žalčio klėtele, šiemet veikia tekstilininkės Danutės Blažienės kūrybinės dirbtuvės. Menininkė sugalvojo, kad nuo sezono pradžios iki pabaigos iš skiautinių būtų pasiūtas didžiulis lankytojų korys. Lankytojai gali prisėsti prie tekstilininkės ir patys pasiūti savo skiautinį, kuris vėliau įsilieja į margą kilimą.
Per išpuoselėtą teritoriją teka upelis. Liepų kalne pakabinti hamakai, kur galima atsigulti ir mėgautis gamta. Yra įrengti medsukiai, kuriuos sukant sukasi ant jų surašytos įdomybės apie bites.
Pavyzdžiui, kad bitė turi penkias akis. Ji turi smegenis, išdidinta atrodytų kaip katinas – minkšta ir plaukuota. Bitė motina, kol jauna, kiekvieną dieną padeda po 3 tūkstančius kiaušinėlių, ilgainiui vis mažiau. Kai bitės supranta, kad motina sensta, ją nužudo ir pakeičia kita.
Kad būtų galima išgauti pusę kilogramo medaus, bitė turi surinkti pusantro kilogramo nektaro. Kad atliktų tokį darbą, turi aplankyti tris milijonus žiedų. Tai reiškia – apskrieti maždaug tris kartus aplink Žemės rutulį.
Bitė yra plėviasparnis vabzdys, šioje Žemėje gyvenantis per 80 milijonų metų, tad galima sakyti, kad žmonės pas bites yra svečiuose.
Specialioje kvapų palėpėje lankytojai, įsitaisę hamakuose, uostydami ten sudėtus bičių produktus ir klausydami ramios muzikos irgi patiria tikrą palaimą.
„Po apsilankymo muziejuje pasikeičia daugelio žmonių požiūris.
Daug kas prisipažįsta nė neįsivaizdavę, kokia svarbi bitė žmonijai“, – kalbėjo D.Indrašienė.
Senovinės bitininkystės muziejaus atstovė džiaugėsi ir prezidentinėmis bitėmis. Muziejaus bičiulystė su Prezidentūra užsimezgė 2005 metais, kai tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka padovanojo mūsų šalies prezidentui Valdui Adamkui tris bičių šeimas. V.Adamkus bitininkauti nesiruošė, tad susiradęs Ignalinos rajone muziejų nuvežė ten bites ir padovanojo.
Vėliau norėdami tęsti santykius su Prezidentūra muziejaus darbuotojai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji sutiko tęsti gražią tradiciją – padovanojo avilį ir bičių. Į prezidentą Gitaną Nausėdą irgi buvo kreiptasi dėl bičių. Jis pasakė, kad pirmiausia norėtų apsilankyti muziejuje.
Šiltuoju metų sezonu muziejuje kas mėnesį švenčiamos šventės. Gegužės mėnesį minima Bitės diena. Jungtinės Tautos prieš ketverius metus gegužės 20-ąją paskelbė Bitės diena.
Birželio mėnesį švenčiamos baltiškos Rasos. Liepos mėnesį vyko 100 liepų žydėjimo šventė. Joje dalyvavo Japonijos ambasados atstovai.
Ypatinga būna Medkopio pabaigos šventė. Ji vyksta kasmet jau 4 dešimtmečius rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę.
Bitininkystės muziejaus Medkopio pabaigos šventė buvo pastebėta Šiaurės Baltijos šalių gerųjų praktikų portalo (tiksliau Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas pasiūlė, o portalas atsirinko) ir įvertinta kaip atitinkanti 2003 metų UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos principus ir tikslus.
Šiemet muziejuje vyks bičių produktų, kulinarinio paveldo ir tautodailės darbų kermošius, amatų kiemai ir kūrybinės dirbtuvės. Šventės atidarymo metu vyks teatralizuotas baltiškų dievybių, globojančių bites, Bubilo ir Austėjos pagarbinimas. Koncertuos „Mėguvos“ folklorinis ansamblis.
Šventėje dalyvaus Lietuvoje reziduojantis Jungtinių Valstijų ambasadorius Robertas S.Gilchristas su ambasados darbuotojais, Japonijos ambasados atstovai. Jie pristatinės savo kraštų bitininkystės tradicijas.
Mokslininkas gamtininkas Giedrius Vaivilavičius surengs edukacinius žygius žolynams pažinti. Jo rengiamų paskaitų tikslas – kad pievose ar miškuose žmonės nevaikščiotų lyg būtų akli. Nes kai pažįsti žolynų pasaulį, tuomet jį ir saugai.
Medaus kieme bus pristatytas išmanusis avilys ir medaus skonio naujiena – kreminis medus, vyks parodomasis medaus sukimas stikliniame medsukyje ir šviežio prezidentinių bičių medaus vaišės, bičių motinos paieška su muziejaus bitininku Mindaugu Bridžiumi.
Gamtininko svajonė virto muziejumi
Tokio muziejaus Lietuvoje galėjo ir nebūti, jei ne didžiulis svajotojas ir entuziastas Bronius Kazlas. Jis nuo septynerių metų svajojo įkurti bičių muziejų. Tą idėją ilgai brandino, įgijo agronomo profesiją. Sulaukęs 50-ies B.Kazlas atėjo dirbti į Aukštaitijos nacionalinį parką.
Tada suvokė, kad arba dabar įkurs muziejų, arba niekada. Stripeikių kaime jis rado tuščią sodybą. B.Kazlas iškart suprato, kad tai puiki vieta. Jis turėjo aiškų subrandintą vaizdinį, pats pradėjo važinėti po Lietuvą, rinko eksponatus, aplinkinių kaimų gyventojai tempdavo jam visokius su bitininkyste susijusius rykus.
Aukštaitijos nacionalinis parkas padėjo transportu, darbo jėga. 1978 metais B.Kazlas pradėjo kurti muziejų, o 1984 metais jį atidarė lankytojams. Tais laikais muziejus turėjo dešimt hektarų – prasidėjo miške, o baigėsi lieptu ežere.
Šis muziejus yra geriausias pavyzdys, ką gali nuveikti vienas žmogus su savo didžiąja svajone. Dar gūdžiais sovietiniais laikais B.Kazlas sakė: „Pamatysite, čia keliaus žmonės iš viso pasaulio.“
Tada juo niekas netikėjo ir juokėsi į akis. Bet laimė, jog dar būdamas gyvas jis spėjo pamatyti, kad buvo teisus. Didelis gamtos mylėtojas B.Kazlas sakydavo, kad muziejus – ne tik eksponatai ir kalbėjimas apie bites, kad tai pirmiausia vieta, kur žmogus gali pasikeiti, atrasti save iš naujo.
Todėl jis ir kvietė visus keliauti lėtai, jausmingai ir taip pažinti bites, gamtos pasaulį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę dideli žemės plotai buvo privatizuoti ir muziejus susitraukė iki keturių hektarų.
