– Tokia šiandienos situacija: nemylintys šunų burba, kad kiekgi galima kalbėti apie šunis, o mylintys gyvūnus džiaugiasi kiekviena pasirodžiusia publikacija. Šunų augintojai pastebi, kad, išėjęs su augintiniu, tampi visų draugu, tave kalbina, šypsosi augintiniui. Turbūt ir Jums, Vilma, pokalbiai apie šunis yra mieli?
– Taip, Jūs visiškai teisi. Augintiniai su žmonėmis daro stebuklus. Gyvenu Alytaus miesto centre, tad savo draugučius pasivaikščioti vedu į Miesto sodą.
Pasilabinimai ir trumpi pokalbiai su kaimynais nusitęsia per kelias gatves. Išties, visi šypsosi, visiems įdomu, kodėl einu ne su vienu, o su trimis šuneliais.
– Jūs ilgus metus praleidote ne Lietuvoje. Kas paskatino išvykti ir kas – vėl parvykti į Alytų? Jei teisingai Jus supratau, šiandien jaučiatės taip, lyg niekur ir nebuvote išvykusi?
– Dvidešimt metų praleidau Jungtinėje Karalystėje. Išvažiavau be tikslo ilgam pasilikti. Tiesiog Londone jau gyveno sesuo su šeima, tad važiavau kaip ir jos aplankyti, gal ir trumpam padirbėti. Tas trumpam užsitęsė dvidešimt metų.
Gyvendama Londone jaučiausi gerai. Tam visam šurmuly jaučiausi kaip „žuvis vandenyje“. Tad nebuvo sunku apsispręsti likti neapibrėžtam laikotarpiui.
Dirbau šeimoje. Nuostabūs žmonės buvo. Bet visą tą laiką ieškojau, kur dar galėčiau save realizuoti. Kadangi esu baigusi prekybos mokslus, bandžiau įvairias su ja susijusias sritis, pradedant tinkliniu marketingu ir baigiant tiesiog pardavimo agente.
Bet vis buvo ne tai. Ir tik baigusi gyvūnų kirpimo kursus ir pradėjusi kaip papildoma veikla užsiimti augintinių gražinimu, supratau, kad pagaliau esu teisingame kelyje.
Grįžimą į tėvynę turbūt taip pat paskatino sesers grįžimas ir visos kitos susiklosčiusios aplinkybės. Ir išties, praėjus vos porai mėnesių, jaučiausi tartum niekur net nebuvau iš Alytaus išvykusi.
– Švedija, Belgija paprastai įvardijamos kaip tos šalys, kuriose beveik nėra benamių gyvūnų. O kokia padėtis Anglijoje?
– Naminiai gyvūnai mane lydi visą gyvenimą. Ir pastaraisiais aštuoneriais metais, galima sakyti, jie tapo mano gyvenimo dalimi. Gyvenant Londone, kas dieną tekdavo daug judėti, o turint dar ir savo du šunis, tekdavo ir ne vieną parką aplankyti.
Per dvidešimt metų taip ir nesutikau nė vieno benamio ar valkataujančio šuns. Su katėmis yra kitaip. Jos, kaip ir Maltoje ar Turkijoje, yra mylimos visų, tai reiškia, kad galima pamatyti prie namo, kur net niekas ir nelaiko gyvūnų, padėtus dubenėlius su vandeniu ir maistu.
Taip, Anglijoje yra gyvūnų prieglaudų, bet, aš manau, jie ten nukeliauja nepajutę benamio gyvenimo.
– Esate „Keturkojo vilties“ savanorė. Kaip šis užsiėmimas atsirado Jūsų gyvenime? Apskritai, kuo Jus paperka keturkojai?
– „Keturkojo vilties“ savanore esu nuo prieglaudėlės įsikūrimo. Kol gyvenau Jungtinėje Karalystėje, buvau virtuali savanorė ir rėmėja, dabar tai kasdieninė mano veikla.
O beveik visų prieglaudų gyvenime atsiradau nuo 2017 metų, kai nusprendžiau, kad noriu šalia turėti keturkojį draugą iš Lietuvos prieglaudėlės. Tada mane sužavėjo Ukmergės „Klajūno“ prieglaudos vadovės Ilmos Germanienės nuoširdus atsidavimas gyvūnams, kas turbūt ir buvo motyvacija stebėti kitų prieglaudų veiklą bei padėti kuo tik galima.
Susikūrus mūsų „Keturkojo vilčiai“, susipažinau su jos įkūrėju Eimantu. Pritariau visoms jo vizijoms ir savo veiklą perkėliau į Alytaus miestą. Dabar, be mūsų prieglaudėlės, dar dažnokai važiuoju padėti į Kauno gyvūnų globos namus „Nojus“.
Maudau, šukuoju ir kerpu keturkojus bėdulius. Dažnai manęs klausia, o kodėl gyvūnai, o ne vaikai ar seneliai? Atsakau: gerbiu kiekvieną labdaringą veiklą. Gyvūnuose matau tik meilę ir atsidavimą žmogui. Juose nėra melo. Ir tai mane žavi bei skatina rūpintis būtent jais.
– Savo Centro gyvūnų kirpyklėlėje, kurioje lankytojus tarsi koks administratorius pasitinka šunelis Zakas, rūpestingai iššvarinate benamių keturkojų kailiukus, letenėles. Kaip priima Jūsų sutvarkyti šunys atsivėrusį naują gyvenimą?
– Jūs teisi, jau trečią mėnesį kirpyklos administratoriumi dirba „Keturkojo vilties“ globotinis, o šiuo metu esantis mano laikinoje globoje šunelis Zakas. Ir šias pareigas pasiryžęs eiti, iki atsiras jo žmogus, kuris pasiūlys jam nuolatinius namus.
Savo Centro gyvūnų kirpykloje priimu tiek klientukus pasigražinti, tiek prieglaudos bėdulius. Kaip džiugu būna matyti, kai susivėlę, blogo kvapo nosiukai po maudynių ir visų kitų procedūrų tiesiog šypsosi ant kirpimo stalo. Fotografuoju juos. Visi gali pasidžiaugti pasikeitusiais šuneliais kirpyklos feisbuko paskyroje „Centro gyvūnų kirpykla“.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai tenka susidurti savanoriaujant?
– Savanorio veikla yra iš tiesų sunkus darbas. Turbūt didžiausia problema yra rankų trūkumas. Prieglaudoje daug nosiukų, o mūsų ateina keturi penki savanoriai, kartais tenka suktis ir dviese.
O taip norisi visiems rasti bent kelias minutes laiko. Ne tik maisto ir vandens paduoti, bet ir paglostyti bei leisti jiems pajausti, ką reiškia geros žmogaus rankos.
– Žmonės be gailesčio palieka, išmeta, miške prie medžio mirti pririša jiems jau nebereikalingus šunelius. Pažvelkime į tai giliau, filosofiškai: ar gali sektis žmogui, kuris likimo valiai be širdies graužaties palieka mylėtą augintinį?
– Tai turbūt pas skaudžiausias klausimas ne tik man, bet ir visiems, mylintiems gyvūnus.
Aš jau seniai žmogaus, žiauriai pasielgusio su savo augintiniu, žmogumi nevadinu. Tai tik besielės dvikojės būtybės. Džiaugiuosi, kad vis daugiau tarp mūsų atsiranda, kurie taiso tokių „dvikojų“ klaidas.
– Teigiama, kad reikia žmones šviesti. Bet kaip tai daryti, kad būtų išgirsta? Visuomenės akys ir ausys krypsta į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus, bet, remiantis spauda, jie dažnai konstatuoja, kad gyvūnų laikymo sąlygos atitinka normas, tačiau akivaizdu, kad toli gražu taip nėra. Juk tik paėsti gyvūnui neužtenka.
– Žmonėms švietimas, edukacija reikalingi nuo mažų dienų. Ir pagaliau tai vyksta. „Keturkojo vilties“ įkūrėjas Eimantas dažnai važiuoja į mokyklas, darželius. O ir vaikai su mokytojais atvažiuoja į prieglaudėlę. Tai nuostabu.
Didelę įtaką visuomenei daro televizija bei spauda. Taip norėčiau, kad vietoj laidos „Farai“ būtų laida „Prieglaudų gyvūnų istorijos“. Net neabejoju, kad tokios laidos reitingai būtų aukštesni.
O ir tautos moraliniam mentalitetui duotų kur kas daugiau naudos nei žiūrėjimas į nuo alkoholio apsvaigusius tvarkos pažeidėjus.
– Dar priminkite, kokia Jūsų ištikimo šunelio, kirpyklos veido Zako istorija?
– Zako atsiradimo istorija prasidėjo pernai, kovo mėnesį. Jį pastebėjo lakstant Lazdijų mieste. Buvo sužeista viena jo kojytė. Viena mergina, pastebėjusi jį, bandė prisijaukinti su maistu. Tačiau šunelis, pamatęs žmogų, vis pabėgdavo.
Mergina gyvena gyvenvietėje šalia Lazdijų, tad važiuodama ji vis matė valkataujantį. Zakas atlėkdavo ir į tą gyvenvietę.
Kartą jos mama, vedžiodama savo augintinį, pamatė pievoje gulintį šunį. Pamanė, jog tai didelis šuo, nes matė jį iš tolo. Paskambino savo dukrai. Mergina atėjo į pievą pasiėmusi paklodę, maisto bei vandens. Pamatė, kad tai jos matytas sužeistas nelaimėlis.
Jis jau niekur nebėgo, matyt, buvo labai išalkęs ir pavargęs. Ji ir paskambino į prieglaudą. Taip jis atsirado pas mus, prieglaudoje. Šuneliui buvo atlikta sudėtinga kojytės operacija.
Jį pasiėmiau į namus reabilitacijai bei laikinai globai. Taip ir dirba kirpykloje „administratoriumi“, kol atsiras tikri namai.
– Be jo turite ir daugiau augintinių, kokių? Įdomu ir tai, kiek metų turėjote, kai įsigijote savo pirmąjį šunelį?
– Šiuo metu turiu du šunelius, kurie taip pat iš prieglaudų. Reinė – kalytė, atkeliavusi pas mane dar į Londoną iš Ukmergės „Klajūno“, ir šuniukas Maksas iš „Nuaro“.
Dar turiu dvi murkles, viena – buvusi „Keturkojo vilties“ globotinė.
O mano pirmieji vaikystės augintiniai buvo žiurkėnai. Ir už tai esu labai dėkinga tėvams, kad leido nuo jų pradėti mokytis atsakomybės ir rūpesčio augintiniais.
Šuneliai namuose pradėjo atsirasti jau sukūrus šeimą ir gimus sūnui.
– Man labai patiko tokia gyvūnų globėjų mintis – gyvūnų atsiradimas namuose yra šeimininkų, o ne gyvūnų sprendimas, todėl atsakomybę už visa tai turi prisiimti ne kas kitas, o šeimininkas. Kaip manote, kodėl tiek daug šeimininkų tos atsakomybės vengia?
– Taip, gyvūno atsiradimas kiekvieno žmogaus namuose yra jo sprendimas bei prisiimama visapusiška atsakomybė už jį.
Deja, mūsuose dar daug savanaudėlių, kurių namuose augintiniai atsiranda todėl, kad dabar tokie „ant bangos“, kad kaimynas įsigijo, o kaip aš galiu būti prastesnis.
Ir, gal pats blogiausias variantas – „vaikas užsinorėjo, tai ir nupirkau“. Dėkoju Dievui, kad visuomenė pradėjo sąmonėti. Per pastarąjį mėnesį net dvi šeimos atsivedė savo mažamečius į prieglaudą vedžioti ir kartu laimingą padaryti šunelį, pasiimant jį į namus.
Pirmos šeimos bandymas buvo sėkmingas. Laimingas Diufis jau matuojasi naujus namus. Deja, antros šeimos sūnus, nors ir buvo rezervavę šuniuką, atsiprašė, paaiškinęs visgi supratęs, kad per anksti jam turėti šunelį.
Labai džiaugiuosi tokiu tėvų sprendimu auklėjant savo atžalą.
– Iš tiesų, labai išmintingi Jūsų paminėtų šeimų žmonės. Jų vaikai taip pat bus jautrūs gyvūnų atžvilgiu, bus pavyzdys kitiems. Šuo savo gyvenimo neturi, jis gyvena tą, kurį suteikia šeimininkas. Norisi išgirsti daugiau patarimų, kaip įvertinti, ar tikrai turime galimybę į savo gyvenimą priimti augintinį? Į ką patartumėte atsižvelgti žmonėms, norintiems įsigyti šunį, ypač turintiems mažų vaikų?
– Augintinio atėjimas į mūsų gyvenimą neturėtų būti spontaniška užgaida. Tai ne daiktas, kurį kartais ir nelabai reikalingą nusiperkam ir, be širdies graužaties, galime įkišti į tolimiausią lentynos kampą.
Augintiniui nepakanka tik būti pamaitintam ir išvestam trumpam į lauką. Jie ir yra augintiniai, kurie suteikia žmogui pilnatvės jausmą. Ir, jei žmogus to nori, augintinis jam transliuos tik meilę ir atsidavimą. Be jokio apsimetinėjimo.
– Ką reiškia toks pasakymas – šunys gali būti įsigyjami dėl vaiko, o ne vaikui?
– Visiškai teisingai elgiasi tie tėvai, kurie supranta, kad šunį įsigyja sau ir dėl vaiko, o ne vaikui.
Tik stebėdamas tėvų elgesį su augintiniu ir rūpinimąsi juo, vaikas augs tikru žmogumi su meile ne tik savo augintiniui, bet ir viskam, kas gyva.
– Gyvūnų mylėtojus labai sujaudino Bera, kuria pasirūpino „Keturkojo viltis“. Koks jos likimas?
– Berutės istorija sukrėtė mus visus. Vienintelis klausimas sukosi galvose: „KODĖL?“ Buvo baisu į ją žiūrėti. Vieni kaulai ir oda.
Žmogaus savanaudiškumui ribų nėra. Ji, iškentusi labai daug, po visų auglių šalinimo operacijų Kauno klinikoje „Vetvila“, savo namus rado nuostabioje savanorių šeimoje Druskininkuose.
Neringa ir Romas jau ne vieną šunelį buvo pasiėmę laikinai globai ir dabar priėmė sprendimą pasirūpinti šia vargdiene iki paskutinės jos gyvenimo dienos.
Netrukus visi, kam rūpi jos likimas, feisbuko „Keturkojo viltis“ paskyroje galės pamatyti jos pirmus žingsnius į naują gyvenimą ir tikrą virsmą iš šuns skeleto į tikrą Berutę, kuri jau gyvena soti ir mylima.
Ir pabaigai. Mylėkite gyvūnus, rūpinkitės jais. Ateikite pas mus padėti žmogaus nuskriaustiesiems. Gera daryti yra gera. Ir būkime žmonėmis.
