Plačiajai visuomenei Giedrė kurį laiką buvo žinoma labiau kaip temperamentinga, savito balso televizijos muzikinio projekto „X faktorius“ nugalėtoja. Buvo įkūrusi muzikos grupę, dainavo džiaze – tačiau gyvenime visada buvo ir antroji aistra – jodinėti žirgais, paskatinusi rinktis veterinarinės medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).
Muzikinio projekto nugalėtoja mergina tapo ką tik apsigynusi veterinarijos mokslų magistro darbą. Kokį kelią toliau rinktis? Tęsti muzikinę – ar veterinarijos gydytojos karjerą? Jaunoji specialistė pasirinko mokslus – ir šiandien ganėtinai retu metodu gydo žirgus.
Iš dviejų pomėgių teko rinktis vieną
„Dainavau kiek tik save prisimenu. Vaikystėje rengdavau pasirodymus tėvams, seneliams, draugams. Bet lygiagrečiai visada buvo didžiulis susižavėjimas arkliais. Po ilgų prašymų 1999 metais tėtis pirmą kartą atvedė į žirgyną. Jodinėti man leido tik su sąlyga, kad neapleisiu mokslų muzikos mokykloje. Pirmasis, kuriuo mokiausi joti, prižiūrėjau, buvo Satelitas, senas grynakraujis žirgas“, – prisimena G. Vokietytė-Vilėniškė.
Abu pomėgiai konkuravo, vis susikirsdavo: pradėjus rimčiau dainuoti, susidomėjimas žirgais prislopo, o renkantis būsimąsias studijas, vėl atgijo. Pirmuoju pageidavimu stojamajame prašyme Giedrė įrašė veterinarinę mediciną, antruoju – mediciną. Gerai išlaikiusi brandos egzaminus, nesunkiai įstojo į svajonių studijas.
„Visas tuometis mūsų veterinarinės medicinos kursas buvo stiprus, motyvuotas, studijų metais ne kartą tobulinausi pagal ERASMUS mainų programą. Šios stažuotės ir praktikos daug nulėmė. Nors po sėkmingos balso stygų operacijos vėl pradėjau dainuoti, o dalyvaujant TV šou tos muzikos buvo beprotiškai daug – bet jau buvau mačiusi pažangias užsienio veterinarijos klinikas, neribotas jų galimybes, suvokiau, kiek visko dar galėčiau išmokti, sukurti ir pritaikyti palengvinant sergančio gyvūno likimą.
Tad tuo metu atsisakyti dainavimo labiau traukiančios mokslinės karjeros vardan jau buvo nesunku. Įstojau į veterinarinės medicinos rezidentūros studijas LSMU Veterinarijos fakultete, laimėjau didžiulę stipendiją, ir įgyvendinau svajonę mokytis Vokietijoje, įgyti diplomuoto žirgų osteopato laipsnį“, – apie lemiamus sprendimus pasakojo pašnekovė.
Gydo ne pavienį simptomą, o visą organizmą
Vienoje to laikotarpio nuotraukų – žirgas, ištiesęs jaunajai specialistei priekinę koją. Iš šalies žiūrint – tiesiog gražus momentas, tačiau iš tiesų tai – osteopatinės apžiūros dalis, kai tikrinamas ne tik gyvūno sąnarių judrumas, bet ir švelniai, atsargiai atliekama suminė stuburo, vidaus organų, visų organizmo sistemų funkcionalumo patikra.
„Osteopatija, holistinis gydymo metodas, dažnai vadinamas švelniuoju gydymu rankomis, turi įtakos viso organizmo būklei. Žirgams, kaip ir žmonėms, neretai pasitaiko įvairių judesio problemų, kurių priežastis visai kita – užspaustas raumuo, plintanti inervacija ar pan. Osteopatinis gydymas organizmui suteikia impulsą pačiam tvarkytis su tais sutrikimais. Pašaliname tam tikras kliūtis, ir organizmas po to jau pats sau padeda ir atsistato“, – metodo esmę apibūdino veterinarijos gydytoja.
Šiandien Giedrė Vokietytė-Vilėniškė – žinoma tarp žirgininkų, Veterinarijos fakulteto akademinėje bendruomenėje, mylima ir gerbiama veterinarijos studentų, vienintelė žirgų osteopatė Baltijos šalyse. Jos pacientai – ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos žirgai. Veterinarijos gydytoja pasidžiaugė, kad požiūris į arklį, jo sveikatą pas mus palaipsniui kinta, ir vis dažniau kreipiamasi ne vien kritiniais momentais, bet ir intensyvių varžybų metu: kaip ir žmonėms sportininkams, žirgams osteopatijos procedūros sumažina įtampą, padeda greičiau ir be žalos atgauti sveikatą po didžiulių krūvių.
„Nors žirgams, kurie naudojami vaikams jodinėti, tenka ne mažesnis krūvis nei sportiniams, jiems osteopatinis gydymas netaikomas. Vis dėlto šiuos „mokyklinius“ arklius apžiūriu kartais netgi dažniau, kadangi brangius, sportinius žirgus savininkai ir šiaip prižiūri, o šitiems „vargdieniukams“, kurie per dieną kartais turi net ne po vieną treniruotę, veterinarijos specialistai kviečiami tik ištikus rimtai bėdai“, – pasakojo G. Vokietytė-Vilėniškė.
Studijos įkvėpė nesustoti tobulėti
Jauna specialistė pabrėžia: veterinarinės medicinos studijos LSMU Veterinarijos fakultete, mainų programos ir stažuotės išmokė svarbiausio: nesustoti ko nors pasiekus, bet tobulėti toliau, mokytis, nes šiandienos veterinarinės medicinos mokslas yra pasiekęs aukštumų ir sparčiai vejasi žmonių mediciną.
„Ir nesustoju – šiuo metu studijuoju doktorantūroje, JAV universitete mokausi gyvūnų sporto reabilitologijos, dėstau studentams chirurgijos, arklių reabilitologijos discplinas ir gydau LSMU Veterinarijos fakulteto Stambiųjų gyvūnų klinikos pacientus. Pasaulis platus, jame daug galimybių, mokslo žinios keliauja be ribų, tad labai svarbu nebijoti, išdrįsti, daryti, nesėdėti vienoje vietoje“, – šypsosi pašnekovė.
Veterinarinė medicina – vienos populiariausių studijų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kvalifikuotus veterinarijos gydytojus Lietuvoje ruošia tik LSMU Veterinarijos fakultetas, kurio parengtų veterinarijos gydytojų diplomai pripažįstami Europoje. Ne veltui veterinarinės medicinos studijas Lietuvoje renkasi ir net iš 26 pasaulio šalių atvykę užsienio studentai. Pradėjusi pati dėstyti Universitete, G. Vokietytė-Vilėniškė pastebėjo, jog dabar veterinarinės medicinos studijas jaunuoliai renkasi labai tikslingai, kryptingai, yra kur kas labiau motyvuoti, puikiai pasirengę studijoms.
Prisimena savo pirmąjį pacientą
Būsimosiomis studijomis gyvai domisi ir dar mokyklos nebaigę moksleiviai, kurie neretai teiraujasi – o ar įmanoma tapti vien tik žirgų ar vien šunų gydytoju?
„Esame ruošiami gebėti pasirūpinti, gydyti ir mylėti visus gyvūnus – nuo žirgo iki katino, nuo šuns iki laukinio paukštelio ar driežo. Ir nors mano specializacija susijusi su žirgais – tenka konsultuoti ir kačių, ir karvių šeimininkus“, – pasakojo specialistė.
Kitas dažnas moksleivių klausimas – kaip ir nuo kelinto kurso išmokstama dirbti tiesiogiai su gyvūnu, jį apžiūrėti, leisti vaistus, atlikti kitas gydymo procedūras? Pašnekovė ramina nerimaujančius: per pirmuosius dvejus veterinarinės medicinos studijų metus klinikinės praktikos nėra, ji prasideda nuo trečiojo kurso. Tačiau tuo metu mokomasi gyvūnų anatomijos ir fiziologijos, be kurių gydytoju netampama. Išmokstama, kuo gyvūną šerti, kaip užtikrinti jo gerovę, vyksta praktikos ūkinių gyvūnų ūkiuose, mokomasi veterinarinės slaugos žinių.
Prasidėjus klinikinėms studijoms, studentai pirmiausia praktikuojasi dirbdami su specialiais manekenais ir muliažais – leidžia jiems vaistus, tvarsto, siuva žaizdas, mokosi gaivinti ir pan. Prie tikro paciento ateinama tik nepriekaištingai pasirengus, sukaupus reikiamų įgūdžių, nes sergantis gyvūnas neturi nukentėti ar būti mokymosi mokytis objektu.
Vis dėlto nemažai veterinarinės medicinos studentų su gyvais pacientais susiduria ir savanoriaudami LSMU Smulkiųjų ir Stambiųjų gyvūnų klinikose – padeda slaugytojams, gydytojams. Tokios savanorystės metu išmokstama pažinti gyvūną, jo kūno kalbą, pasirūpinti jo poreikiais. G. Vokietytė-Vilėniškė iki šiol prisimena savo pirmąjį pacientą.
„Dirbau Stambiųjų gyvūnų klinikoje sanitare, man buvo skirta labai atsakinga užduotis – kiekvieną dieną padėti gydytojui perrišti žirgui koją. Arkliukas išgijo, aš jį dar ir dabar matau varžybose“, – šypsojosi pašnekovė.
Reikia įsiklausyti į save
„Tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad studijos yra vien džiaugsmas, o visos istorijos – laimingos. Bus klaidų ir baimių, bus neišgyvenusių pacientų – kai ilgai galvoji, ką galėjai daryti kitaip. Bus ilgų budėjimų. Psichologiškai – tai sunki specialybė, sunkus, atsakingas darbas. Todėl savo atsakomybės suvokimas daug prideda: suaugi, tampi rimtesnis, brandesnis. Kiekviena situacija išmoko kažko naujo ir skatina tobulėti“, – kalbėjo veterinarijos gydytoja.
Tiems, kurie nuoširdžiai domisi gyvūnų sveikatos priežiūra, veterinarinės medicinos studijomis ir labai norėtų iš arčiau pamatyti, kaip atrodo veterinarijos gydytojų darbas, įmanoma tai padaryti: Veterinarijos fakultete rengiamos atvirų durų dienos, suderinus laiką galima dalyvauti ambulatorinėse išvykose, stebėti veterinarijos gydytojų kasdienybę.
„Renkantis šias studijas, labai svarbu įsiklausyti į save. Veterinarijos gydytojo profesija – plati, sudėtinga, atsakinga. Mūsų pacientai nesiskundžia, jie kalba akimis, o jų kančią pajusti tenka širdimi. Mokymasis diplomu nesibaigia: jei nori būti geras specialistas, būti vertinamas kolegų ir studentų, turi žinoti, kad mokeisi, mokaisi ir mokysiesi visą likusį profesinį gyvenimą“, – kalbėjo G.Vokietytė-Vilėniškė.
