Prieš porą metų K.Butkaus sodyboje ožys atsirado visiškai atsitiktinai – gimtadienio proga trijų mėnesių gyvūną jam padovanojo draugai.
„Turime sodybą, priimame poilsiautojus. Tąkart su drauge grįžome nuo jūros ir pamatėme prie medžio pririštą ožiuką. Draugai pamanė, kad ožiukas bus sodybos puošmena, gal privilios lankytojų.
Žmonėms jis tikrai patinka. Bet draugai pamiršo kitką – ožį reikia prižiūrėti. Ne kartą svarstėme, ar jį dar laikyti, bet taip ir auga pas mus. Pradžioje buvo nelengva“, – pasakojo K.Butkus. Dėl vardo ožiui diskusijų nekilo – prigijo pirmas šovęs į galvą.
Ožys Adomas turi savo namelį, jis ten nuvedamas nakčiai. O visą dieną Adomas vaikštinėja kieme, nuolat sekioja savo šeimininką. Ožiui leidžiama įeiti ir į namus. Jis labai mėgsta būti šalia K.Butkaus, kai jis dirba kompiuteriu, o kartais įsitaiso ant sofos.
„Adomas linksmas, mėgsta krėsti išdaigas. Kartais, kai ruošiuosi išvažiuoti kur nors automobiliu, jis nori keliauti kartu, puola bėgti iš paskos, tenka per jėgą uždaryti vartus. Jei lauke darbuojuosi, tyko nugvelbti kokį įrankį ar varžtą, kambaryje nuo stalo pačiupęs kokį lapą bando išnešti į lauką.
Pasitaiko, kad būdamas lauke bado namo duris, jam patinka, kai atsikeli ir paveji šalin“, – pasakojo ožio šeimininkas.
Ožį teko sterilizuoti – kitaip su juo nesusitvarkytum. Dabar jis gana ramus, elgiasi panašiai kaip šuo.
Vaikštinėjant pajūriu ar miškais jis visada klusniai laikosi šalia. Tačiau kartą viena moteris išreiškė nepasitenkinimą, kad ožys – be pavadžio, teko parišti, nors jis dar nė karto nepuolė nei prie žmonių, nei prie kitų gyvūnų, į praeinančius visai nekreipia dėmesio ir nesierzina.
Vasarą Adomas maudomas po dušu. Paprastai jis maudynėms nesipriešina, nebent vanduo būtų per vėsus – tuomet puola bėgti.
Po maudynių ožys kartais įsileidžiamas ir į šeimininko lovą – dažniausiai įsitaiso kojūgalyje kaip katinas.
60 kilogramų sveriantis ožys pasitenkina rupšnodamas žolę didžiuliame kieme.
Tik praėjusią žiemą, kai viską užklojo storas sniego sluoksnis, tekdavo duoti šieno.
Paprastai ožiai gyvena apie penkiolika metų. Didžiausia problema – dėl netinkamo maisto sustojęs virškinimas. Tuomet išsipūtęs skrandis ir tampa jų mirties priežastimi.
„Jau turėjome tokių bėdų. Nepastebėjome, kaip per Kalėdas jis prisiėdė patiekalų nuo stalo – mišrainės su silke, skruzdėlyno. Teko vežti į veterinarijos kliniką, plauti skrandį – ten praleido tris dienas.
Kartais bėdų pridaro ir pas mus atostogaujantys žmonės – privaišina ožį saulėgrąžomis ar kitokiais skanėstais, kuriuos patys valgo, nors tai gyvūnui visiškai netinka“, – kalbėjo K.Butkus.
Gavus tokią gyvą dovaną jam nereikėjo ieškoti informacijos, kaip jį auginti. K.Butkaus draugė Alma – veterinarijos specialistė.
Paklaustas, ar ožys kada nors neatsidurs ant vaišių stalo, K.Butkus iškart atrėžė: „Papjauti Adomą? Ne, niekada to negalėtume padaryti ir nedarysime.
Tačiau pats niekada nedovanočiau gyvūno nepasitaręs su tuo žmogumi. Auginti gyvūną, nors tam ir yra sąlygos, – nemenkas rūpestis. Jam reikia dėmesio ir laiko. Gerai, kad mano brolis ir tėtis gyvena netoliese, – jie prižiūri Adomą, kai mes kur nors ilgesniam laikui išvažiuojame.“
Adomas ne tik vaikštinėja prie jūros. Jis jau svečiavosi Raseiniuose pas K.Butkaus draugės mamą, buvo Nidoje. Kelionės automobiliu ožiui patinka.
O Adomo šeimininkai tuomet pasiima daugiau maišelių išmatoms – kad pakaktų ir šuniui, ir ožiui.
Su tokiu pat baltu greihaundų veislės šunimi Adomas pernelyg nesibičiuliauja, nors ir nesipeša, tačiau jam labiau patinka katino kompanija.
Pasak K.Butkaus, Adomas toks pat protingas kaip ir šuo, tik labiau užsispyręs – kaip ožys.
