Apskritai kačių tyrinėjimai rodo, kad jos užmezga emocinius ryšius su savo žmonėmis: katės išgyvena išsiskyrimo nerimą, jos labiau reaguoja į šeimininkų balsus nei į nepažįstamus žmones ir baisiose situacijose ieško savininkų, kurie joms yra ramybės ir užtikrintumo garantas.
Tačiau naujas Japonijos mokslininkų tyrimas apsunkina mūsų santykių su katėmis vaizdą. Pritaikydami anksčiau šunų tyrimams taikytą metodą, mokslininkai nustatė, kad katės, skirtingai nei šunys, nevengia svetimų žmonių, kurie yra nedraugiški šeimininkams.
Eksperimento metu katė stebėjo, kaip jos šeimininkas bando atidaryti dėžę, kad patektų į kažką viduje. Du nepažįstami žmonės sėdėjo iš abiejų savininko pusių, o savininkas atsisuko į vieną iš jų ir paprašė pagalbos. Vieną kartą nepažįstamasis padėjo savininkui atidaryti dėžę, kitą kartą – atsisakė. Kitas nepažįstamasis sėdėjo pasyviai, nieko neveikdamas.
Tada abu nepažįstamieji pasiūlė katei skanėstą, o mokslininkai stebėjo, prie kurio katė prieis pirmiau. Ar ji mieliau ims maistą iš to, kuris padėjo, nei pasyvaus stebėtojo? Tai rodytų pozityvumo šališkumą, parodžius naudingą sąveiką, katė jaukiau jaustųsi nepažįstamo žmogaus atžvilgiu. O gal ji vengė imti maistą iš asmens, kuris atsisakė padėti? Šis neigiamas šališkumas galėtų reikšti, kad katė jaučia nepasitikėjimą.
Kai šis metodas buvo naudojamas išbandyti šunis, jie parodė aiškų nusistatymą. Šunys pageidavo neimti maisto iš svetimo žmogaus, kuris atsisakė padėti jų šeimininkui. Katės elgėsi visiškai priešingai: jos neparodė pirmenybės paslaugiam žmogui ir nevengė šeimininkui nepadėjusio žmogaus. Panašu, kad katės mąsto paprastai – maistas yra maistas, ir visai nesvarbu, kas tau jį duoda.
Žmonių socialiniai santykiai ir katės
Ką tai atskleidžia? Viliojanti išvada būtų, kad katės yra savanaudės ir joms mažiau gali rūpėti, kaip elgiamasi su jų žmonėmis. Tai gali derėti su mūsų išankstinėmis nuostatomis apie kates – jos yra antropomorfinio šališkumo pavyzdys. Tai apima kačių elgesio aiškinimą taip, lyg jie būtų kailiniai, maži žmonės, o ne sutvėrimai, turintys savitą mąstymo būdą.
Norint iš tikrųjų suprasti kates, turime išeiti iš šios į žmogų orientuotos mąstysenos ir galvoti apie jas kaip apie kates. Kai tai darome, atrodo, kad greičiausiai nėra tai, jog šio tyrimo katės buvo savanaudės, tačiau jos negalėjo suvokti socialinės žmonių sąveikos. Visai gali būti, kad katės nesuprato, jog kai kurie nepažįstami žmonės buvo priešiški ar nenaudingi.
Nors katės sugeba pajusti kai kuriuos žmonių socialinius ženklus – jos gali sekti nurodymus ir jautriai reaguoti į žmogaus emocijas, tikriausiai jos mažiau derinasi prie mūsų socialinių santykių nei šunys.
Katės buvo prijaukintos visai neseniai ir tai jas pakeitė kur kas mažiau nei šunis. Šunys yra kilę iš socialinių gyvūnų, kačių protėviai daugiausia buvo vieniši medžiotojai. Prijaukinimas tikriausiai padidino esamus šunų socialinius įgūdžius, tačiau galbūt to nepadarė katėms, kurios iš pradžių buvo mažiau socialiūs gyvūnai. Taigi neturėtume per greitai daryti išvados, kad katėms nerūpi, ar svetimi žmonės jų šeimininkams yra nedraugiški ir nepaslaugūs. Kur kas labiau tikėtina, kad jos tiesiog negali suprasti šių socialinių santykių.
Nepaisant šių gyvūnų populiarumo, mes vis dar gana mažai žinome, kaip mąsto katės. Būsimi tyrimai gali parodyti, kad kačių supratimas apie žmones yra dar ribotesnis, nei mes dabar žinome, arba atskleisti gebėjimą reaguoti į kitus socialinius dirgiklius.
Nepriklausomai nuo to, ką atskleidžia tyrimai, turėtume vengti išankstinių nuostatų ar antropomorfizmo bandydami paaiškinti murklių elgesį. Prieš vertindami kates kaip abejingus ar savanaudžius gyvūnus, pirmiausia turėtume pabandyti pažvelgti į pasaulį jų akimis.
Parengta pagal BBC.
